Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas, Romos katalikų kunigas, leidėjas, verslininkas, bankininkas.

Mokėsi Marijampolės gimnazijoje (baigė 1897 m.), Seinų kunigų seminarijoje, studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje, kurią baigė 1905 m. teologijos magistro laipsniu. Grįžęs į Lietuvą, trumpai dirbo Kalvarijoje, iš kur po metų buvo pakviestas į Seinus, 1907–1910 m. redagavo katalikišką savaitraštį „Šaltinis“.

1912 m. su broliu Jonu Kaune įkūrė Brolių Vailokaičių ir bendrovės banką nusigyvenusių bajorų dvarams supirkti, juos skirstyti ir išsimokėtinai išparduoti lietuviams. 1915 m. išvyko į Maskvą, vėliau persikėlė į Peterburgą. Peterburge redagavo laikraštį „Vadas“, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Buvo LKDP narys.

Steigiamojo Seimo narys, I-ojo Seimo (1922 11 13 – 1923 03 13) ir II-ojo Seimo (1923 06 05 – 1926 06 02) narys.

Po 1926 m. kartu su broliu dirbo administracinį darbą jų įkurtose „Ūkio banko“, „Maisto“, „Palemono“, „Metalo“, „Lino“ bendrovėse, „Brolių Šmitų“ geležies fabrike. Garsėjo kaip mecenatas, dalį pajamų skirdamas studentų stipendijoms.

1941 06 14 sovietų suimtas ir ištremtas į Sibirą. 1944 m. grįžo į Lietuvą. Paskirtas Paštuvos klebonu (Kauno raj.).

Mirė 1953 08 02 Paštuvoje. Palaidotas bažnyčios šventoriuje.