Lionginas Baliukevičius gimė Kosto Baliukevičiaus ir Joanos Petruškevičiūtės-Baliukevičienės šeimoje. Baigęs Alytaus gimnaziją, jis 1943 m. įstojo į Kauno universiteto Medicinos fakultetą. 1944 m. ankstyvą pavasarį patriotiškai nusiteikęs pirmojo kurso studentas užsirašė į gen. Povilo Plechavičiaus vadovaujamą Lietuvos vietinę rinktinę, kurią vokiečiai išformavo 1944 m. gegužės 15 d. Apie 3500 vyrų buvo išvežta į Vokietiją darbams arba aerodromų apsaugai. 1944 m. liepos mėn. L. Baliukevičius įstojo į Žemaitijoje besikuriančią Tėvynės apsaugos rinktinę. 1944 m. pabaigoje išvežtas į Čekoslovakiją saugoti vokiečių aerodromų. 1945 m. gegužės 15 d. jis, kaip vokiečių kariuomenės eilinis, pateko į Raudonosios armijos nelaisvę. Perėjęs kelis lagerius Čekoslovakijoje ir Vengrijoje, Ukrainos Donbaso anglių šachtas, pabėgo ir 1946 m. vasaros pabaigoje parsigavo į Lietuvą. Čia iš karto įsitraukė į antisovietinį pasipriešinimo judėjimą. 1946 m. rugsėjo 1 d. L. Baliukevičius tapo apygardos Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupės partizanu (slap. Dzūkas). L. Baliukevičius-Dzūkas dalyvavo keliose kautynėse. 1947 m. vasario 1 d. jis buvo paskirtas Geležinio Vilko grupės štabo viršininku, atsakingu už spaudą ir informaciją.
1947 m. rugsėjo 25 d. Dainavos apygardos vadu išrinktas Adolfas Ramanauskas-Vanagas paskyrė L. Baliukevičių savo adjutantu, o netrukus ir Spaudos bei propagandos skyriaus viršininku. Naujasis štabas atgaivino Dainavos apygardos partizanų laikraščio „Laisvės varpas“ leidimą. Jo tiražas siekdavo iki 1800 egzempliorių. 1948 m. L. Baliukevičiui buvo suteiktas partizanų puskarininkio, o 1949 m. vasario 16 d. LLKS Prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto įsakymu – partizanų leitenanto laipsnis. 1949 m. gegužės 19–20 d. vykusiame visuotiniame Dainavos apygardos vadų pasitarime L. Baliukevičius-Dzūkas buvo vienbalsiai išrinktas apygardos vadu, kartu pavedus eiti ir Kazimieraičio rinktinės vado pareigas. L. Baliukevičius išleido periodinį leidinį apygardos kovotojams „Dainavos partizanas“, aktyviai prisidėjo prie Nemuno srities laikraščio „Partizanas“ leidybos. Žuvo L. Baliukevičius 1950 m. birželio 24 m. Leipalingio ir Merkinės valsčių sandūroje, Žaliamiškyje įrengtame bunkeryje MGB 2-N valdybos operatyvinės grupės ir MGB kariuomenės kareivių vykdytos karinės čekistų operacijos metu kartu su savo adjutantu ir apygardos laikraščio redaktoriumi Augustu Babrausku-Radvila, Šarūno rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos vadu Antanu Vailioniu-Špoku ir partizanu Anastazu Kaknevičiumi-Švidriu. Žuvusiųjų palaikai buvo niekinti Veisiejuose. 1997 m. gruodžio 22 d. Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos jam pripažintas kario savanorio statusas.
Bunkeryje rasti L. Baliukevičiaus 1948 m. birželio 23–1949 m. birželio 6 d. rašyti dienoraščiai 2002 m. išėjo atskira knyga „Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis“.
