Italų renesanso skulptorius, tapytojas, auksakalys. Tikr. Antonio di Jacopo d’Antonio Benci del Pollaiuolo. Tapytojo Piero Pollaiuolo brolis, kartu dirbo. Mokėsi, manoma, Leono Ghiberti dirbtuvėse Florencijoje. Iš bronzos sukūrė antkapinių skulptūrų (Popiežiaus Siksto IV antkapis, 1493, Popiežiaus Inocento VIII antkapis, 1498, abu Vatikano Šv. Petro bazilikoje) ir smulkiosios skulptūros kūrinių (Heraklis ir Antėjas ~1480). Nutapė portretų (Jaunos moters portretas ~1965), mitologinių (Apolonas ir Dafnė ~1480) ir religinių (Šv. Sebastijono nukankinimas 1475) paveikslų, freskų (Portugalijos kardinolo koplyčioje, San Miniato al Monte bažnyčioje Florencijoje, 1467). Sukūrė estampų, liturginių reikmenų ir indų, bažnytinės tekstilės dirbinių projektų. Kūrybai būdinga dinamiškos kompozicijos, laisvos, ekspresyvios figūros, dėmesys smulkioms aplinkos detalėms, kruopštus medžiagiškumo perteikimas (Nyderlandų tapybos įtaka). Domėjosi žmogaus kūno anatomija, jo tyrinėjimai turėjo įtakos vėlesnei Florencijos tapybai.