Jėzuitų kunigas Benediktas Andruška gimė ūkininkų šeimoje. Lankė Lieplaukės rusišką pradinę mokyklą. 1901 m., baigęs Palangos progimnaziją, įstojo į Kauno kunigų seminariją. Po pusantrų metų ją baigęs, slapta nuo tėvų perėjo Rusijos – Austrijos sieną ir 1903 m. kovo 3 d. įstojo į Alicijos jėzuitų naujokyną, esantį Staraviezs mieste. Pabaigęs naujokyną ir padaręs pirmuosius įžadus studijavo senąsias kalbas, ruošėsi filosofijos studijoms, vadovavo klierikų chorui. Po dvejų metų persikėlė į Nawy Sačs miestelį netoli Čekoslovakijos ir 1908 m. rudenį pradėjo studijuoti filosofiją. Nuo 1911 m. trejus metus mokytojavo jėzuitų gimnazijoje Chyrow mieste, prižiūrėjo ligonius. Iki 1913 m. dėstė rusų kalbą ir liturginį giedojimą Chirovo (Austrija) didžiojoje jėzuitų gimnazijoje. 1913–1917 m. studijavo teologiją Lione (Prancūzija).
1915 m. buvo įšventintas į kunigus. Iki 1918 m. Kenterbūryje mokėsi asketizmo. 1919 m. atvyko į Londoną, gilinosi į filosofijos mokslus, ruošė religinę literatūrą lietuvių kalba.
1920 m. sugrįžo į Lietuvą. Kauno kunigų seminarijoje dėstė filosofiją, fiziką, liturginį giedojimą. Tais pačiais metais išvyko į Belgiją, kur Antverpeno Aukštosios komercijos mokyklos internate dirbo auklėtoju, dėstė rusų kalbą. Gavęs iš jėzuitų Generolo ir tėvo Bley nelauktą žinią – įpareigojimą kartu su Vakarų Vokietijos provincija atkurti Lietuvos jėzuitų provinciją, 1923 m. grįžo į Lietuvą.
1926 m. arkivyskupo J. J. Skvirecko buvo paskirtas Maldos Apaštalavimo ir Kunigų sąjungos direktoriumi. Iki 1930 m. profesoriavo Kauno kunigų seminarijoje, dėstė lotynų k., pasaulinę istoriją, redagavo katalikišką žurnalą „Žvaigždę“ (1926–1927). 1930 m. birželio 15 d. atvykęs į Šiaulius nupirko už Lietuvoje ir užsienyje suaukotus pinigus žemės sklypą, pastatė laikiną Šv. Ignaco bažnyčią (tais pačiais metais buvo paskirtas jos rektoriumi) ir įsteigė Lietuvos jėzuitų vienuolyną. 1936 m. Lietuvos jėzuitų provincija buvo paskelbta nepriklausoma nuo Rytų Vokietijos jėzuitų provincijos ir galėjo tvarkytis savarankiškai, o jos vyresniuoju (Superior Provincialis) paskirtas tėvas B. Andruška.
Prasidėjus Lietuvos okupacijai B. Andruška kurį laiką gyveno Kaišiadorių vyskupijoje, vėliau – Pagryžuvyje, kur dėstė filosofiją jėzuitams klierikams. Nuo 1944 m. buvo vėl paskirtas Šiaulių šv. Ignaco bažnyčios rektoriumi, vėliau pasitraukė į Varlaukį (Tauragės apskr.). Sovietų valdžiai užkliuvo savo antibolševikiniais pasisakymais, tad 1949 m. vasario 21 d. buvo suimtas ir tardomas Vilniaus Lukiškių kalėjime. 1949 m. Ypatingasis pasitarimas nutarė, kad B. Andruška yra ypač pavojingas ir jį reikia įkalinti griežto režimo kalėjime 10 metų, bausmę atliekant Verchne Uralsko kalėjime Čeliabinsko sr.).
Kalėjime išliko nepalaužtos dvasios, stengėsi palaikyti kitus, šviestis: pradėjo mokytis švedų kalbos, o kitus likimo draugus mokė anglų kalbos.
Apie Andruškos mirtį liudija suomis Herald Hjelt, kartu sėdėjęs vienoje celėje. Pasak suomio, tėvas Andruška negalėjęs laikyti šv. Mišių, bet celėje laikydavęs pamaldas ir komponuodavęs dainas ant rūkomojo popieriaus. Jis mirė persišaldęs ir gavęs širdies smūgį. Žinia apie tėvo Andruškos mirtį Lietuvą pasiekė tik 1954 m.
