Lietuvių visuomenės veikėjas, diplomatas, teisininkas. 1913 m. baigė Marijampolės gimnaziją. 1913–1915 m. studijavo Peterburgo universiteto Gamtos ir matematikos fakultete. 1915 m. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, mokėsi karo mokykloje. Dalyvavo kautynėse su vokiečiais Rygos fronte. 1917 m. Rusijos kariuomenės XII lietuvių karių suvažiavimo Rygoje vicepirmininkas. 1917 m. atstovavo lietuvių kariams Rusijos lietuvių seime Petrograde. 1918 m. grįžo į Lietuvą, paskirtas Žemės ūkio ministerijos įgaliotiniu Vilkaviškio apskričiai. 1918 m. lapkritį savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę. Nuo 1919 m. rugpjūčio mėn. dirbo Generaliniame štabe, buvo karo atstovas Latvijoje, nuo 1920 m. sausio mėn. – Estijoje. 1920 m. sausį su J. Šliūpu atstovavo Lietuvai Baltijos valstybių (Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos) I konferencijoje Helsinkyje. 1920–1922 m. Steigiamojo, 1922–1923 m. I Seimo atstovas. 1923–1927 studijavo teisę Sorbonos universitete, buvo Lietuvos spaudos atašė Paryžiuje, ELTA korespondentas, akredituotas prie Tautų Sąjungos. 1930 m. Užsienio reikalų ministerijos sekretorius, 1931 m. – referentas, vienas Lietuvių tarptautinės teisės mokslų draugijos steigėjų ir lektorių. 1934–1939 m. Lietuvos ambasados Paryžiuje patarėjas, 1939–1940 m. Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras SSRS. 1940–1941 m. juriskonsultas. Nuo 1941 m. birželio mėn. advokatavo Kaune, dėstė Vytauto Didžiojo universitete. 1941–1944 m. antinacinės rezistencijos dalyvis, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto Politinės komisijos narys. 1944 m. pasitraukė į Austriją. Svarbiausi veikalai: „Lietuvos kariuomenė“ (1919), „Ką privalo žinoti kiekvienas pilietis demokratinę valstybę bekuriant“ (1922), „Lietuvių–lenkų administracijos linija tarptautinės teisės atžvilgiu“ (1933), „Agresijos sąvokos evoliucija“ (1934). Apdovanotas Gedimino 4 laipsnio ordinu (1928).