Lietuvių mechanikos inžinierius. Medžiagų atsparumo (medžiagų mechanikos) ir statybinės mechanikos pradininkas Lietuvoje. 1907 m. baigė Rygos politechnikos institutą ir iki 1916 m. dirbo mechanikos inžinieriumi Brianske, Šiauliuose, Kalvarijoje, Kazanėje. 1916–1918 m. dėstė technikos mokyklose Kazanėje. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1918–1922 m. dirbo Susisiekimo ministerijos Plentų, vandens kelių ir miestų valdyboje Kaune. 1920 m. su kitais įsteigė Aukštųjų kursų Technikos skyrių ir jame dėstė. 1922–1957 m. dėstė Lietuvos universitete (1930–1946 m. Vytauto Didžiojo universitetas, 1946–1950 m. Kauno universitetas, nuo 1950 m. Kauno politechnikos institutas). 1922 m. įkūrė Medžiagų atsparumo laboratoriją ir Statybinės mechanikos katedrą, kuriai 1922–1956 m. vadovavo. 1927–1933 m. ir 1936–1940 m. Technikos fakulteto dekanas; profesorius (1930). 1920–1942 m. dar dėstė Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. Parašė pirmuosius medžiagų atsparumo ir statybinės mechanikos vadovėlius lietuvių kalba, monografijų, mokslinių straipsnių. Svarbiausi veikalai: „Elementarinis medžiagų atsparumo kursas“ (1935), „Medžiagų atsparumas (1941), „Medžiagų atsparumo pagrindai“ (1949), „Statybinės statikos pagrindai“ (1953), „Medžiagų atsparumas“ (su kitais, 1959). Apdovanotas Gedimino (1929) ir Vytauto Didžiojo (1933) 3 laipsnio ordinais.