Austrų kompozitorius. Vienos klasicistinės mokyklos pradininkas. Nuo 1738 m. Heinburge (prie Vienos) mokėsi skambinti klavyru, smuikuoti. Vienoje 1740–1749 m. buvo Šv. Stepono katedros choro giesmininkas, vėliau mokėsi kompozicijos pas Nicolą Porporą, buvo jo akompanuotojas. 1759–1761 m. grojo grafo Morzino kapeloje Lukavicėje (netoli Pilzeno, Čekija). Nuo 1761 m. kunigaikščio Paulo Antono Esterházy rūmų kapelos vicekapelmeisteris, 1766–1790 m.kapelmeisteris. 1791–1792 m. ir 1794–1795 m. gyveno Londone. Nuo 1796 m. Miklóso II Esterházy rūmų kapelos kapelmeisteris.

Iš pradžių (nuo 1750) kūrė pramoginio pobūdžio muziką (divertismentai, šokiai). 1760–1765 m. sukūrė pirmąsias simfonijas, fortepijonines sonatas, styginių kvartetus, kantatas. 1773–1779 m. kūrė daugiausia religinę muziką, operas. Apie 1780 m. kūryboje įsitvirtino klasicistinis stilius, tobulumo pasiekė sonatos forma. 1790–1795 m. sukūrė žymiausias simfonijas (vadinamąsias Londono). Vėlyvuoju laikotarpiu (1795–1803) kūrė stambius vokalinius instrumentinius kūrinius (mišias, oratorijas).

Sukūrė 24 operas, operų lėlių teatrui, oratorijų, solo kantatų, 14 mišių, kitų religinių kūrinių, 107 simfonijas, 16 uvertiūrų, koncertų įvairiems instrumentams ir orkestrui, vokalinių kūrinių (solo kantatų, arijų, kvartetų, tercetų, duetų, choro dainų, kanonų ir rondo, dainų (škotų, airių), muzikos dramos spektakliams. Kūryba turi sąsajų su austrų, vokiečių, kroatų, serbų, vengrų muzikiniu folkloru. Didelės apimties kūriniuose ryšku polinkis į monumentalumą. Jo kūryba turėjo įtakos Wolfgango Amadeus Mozarto, Ludwigo van Beethoveno, taip pat romantikų ir XX a. kompozitorių muzikai.