Pedagogė, viena iškiliausių Lietuvos kraštotyrininkių, nusipelniusi mokytoja, visuomenininkė, Žemaičių akademijos, Simono Daukanto bibliofilų klubo garbės narė, Plungės miesto garbės pilietė. Gimė 1916 m. sausio 24 d. Junkūnų kaime (Rokiškio r.), mirė 2004 m. sausio 6 d. Plungėje.
1935 m. baigė Rokiškio gimnaziją, 1938 m. – vokiečių kalbos studijas Klaipėdos pedagoginiame institute.

Po studijų mokytojavo Klaipėdos krašte, vėliau Kuršėnuose. Bėgdama nuo karo baisumų, atsidūrė Žemaitijoje, mokytojavo Kontaučiuose, Plungėje. Dirbo vakarinėje mokykloje, Plungės 3-iojoje vidurinėje mokykloje, vėliau – Statybos technikume, kur dėstė vokiečių ir prancūzų kalbas.

Be pedagoginio, aktyviai dirbo visuomeninį darbą. Septynerius metus buvo Plungės Raudonojo Kryžiaus draugijos pirmininkė, įkūrė medicinos seserų kursus.
Ypatingą vietą jos gyvenime užėmė kraštotyros veikla. Šį darbą ji pradėjo pokaryje, jau gyvendama Plungėje. Žemaičių žemė su savo įdomia ir garbinga istorija tapo jai pažadėtąja žeme. Šis pomėgis anksti peraugo į didžiulį norą iš naujo atrasti ir sugrąžinti pamirštą praeitį. Ieškojimai nusidriekė iki Italijos, Prancūzijos, Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos, Šveicarijos ir kitų šalių.

Dirbdama kunigaikščių Oginskių rūmuose įsikūrusiame Statybos technikume, pradėjo rinkti šio dvaro istoriją, įkūrė kraštotyros muziejėlį, buvo nepakeičiama ekskursijų po Žemaitijos kraštą vadovė. Jos dėka ne tik Plungei, bet ir Rietavui, Plateliams, Gegrėnams, Šateikiams ir daugeliui kitų vietovių buvo atvertas didžiulis ir neįkainojamas istorijos klodas.

Mokytoja išleido dvi knygas – „Atsisveikinimas su Tėvyne“ ir „Šimtmečių takais“, parašė daugybę straipsnių, kurie buvo publikuoti Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos spaudoje.

Visą savo turtingą darbų ir asmeninį archyvą ji padovanojo Žemaičių dailės muziejui, Plungės miesto bendruomenei.
Už įnašą į lietuvių-prancūzų draugystę 1994 m. padėką jai pareiškė Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje Philipas de Suremainas, už nuopelnus Lietuvos kultūrai 1996 m. ji apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I laipsnio medaliu. 2002 m. apdovanota Lenkijos Respublikos medaliu „Už nuopelnus lenkų kultūrai“.

Buvo poliglotė – mokėjo lotynų kalbą, laisvai kalbėjo lenkiškai, prancūziškai, vokiškai, rusiškai, skaitė itališkai, ispaniškai ir čekiškai.
E. Ravickienė dažnai kartodavo, kad meilė Tėvynei, kurią jai įskiepijo mokytojai, buvo pagrindinis stimulas, įprasminęs visą jos gyvenimą ir veiklą. Šį jausmą stengėsi perduoti visiems, o ypač jaunimui. Ji labai mylėjo žmones, kiekviename pastebėdavo geriausius bruožus, buvo tolerantiška.

Parengta pagal Žemaitijos kultūros, meno, mokslo ir visuomenės veikėjų duomenų bazę, http://www.samogit.lt/Krastieciai/DBaze/DbAsp/Paieska_zem_sar.asp?raide=R (žiūrėta 2012 05 24).