Prūsijos ir Mažosios Lietuvos etnografas, istorikas, tautosakininkas, vertėjas. Evangelikų liuteronų kunigas. 1650 m. ir 1655–1657 m. studijavo Karaliaučiaus, 1657–1660 m. – Rostoko universitete. 1661–1664 m. Klaipėdos lietuvių bažnyčios klebono adjunktas, 1664–1684 m. Nybudžių lietuviškos parapijos evangelikų liuteronų kunigas. Čia rinko etnografinę medžiagą apie lietuvininkų (Prūsijos lietuviai) liaudies kultūrą. Subūrė Senovės tyrinėtojų ir mėgėjų būrelį. 1684 m. Olyvos vienuolyne (prie Gdansko) perėjo į katalikybę, 1685 m. oficialiai atsisakė kunigo pareigų Nybudžiuose ir atsidėjo moksliniam darbui. Rašė daugiausia vokiečių kalba.

M. Pretorijaus svarbiausias veikalas – 2 tomų enciklopedinio pobūdžio rankraštis „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“ (Deliciae Prussicae oder Preussische Schaubühne; baigtas rašyti 1690 m., su vėlesniais prierašais). Rašydamas rėmėsi kronikomis, savo surinkta medžiaga. Veikale nagrinėjama prūsų kilmė, jų genčių vardai, teritorija, pateikta daug unikalios etnografinės, tautosakinės medžiagos, rašoma apie prūsų paprotinę ir rašytinę teisę, XIII a. Vokiečių ordino karus su prūsais, Prūsijos politinę istoriją iki 1698 m., karybą, bažnyčių istoriją, valstybinę santvarką; didelę vertę turi M. Pretorijaus surinkti Mažosios Lietuvos kaimiečių lietuvininkų pasakojimai, lietuvių kalbos žodžiai. 

Kiti veikalai: „Karalių skydas“ (Scutum Regium, 1685), „Taikos trimitas“ (Tuba pacis, 1685), „Gotų pasaulis“ (Orbis Gothicus, 1686), „Gotų Marsas“ (Mars goticus, 1691), „Žinios apie lietuvių būdą, prigimtį ir gyvenimą“ (1724). Parengė vokiečių ir lietuvių kalbų žodyną (1690). Vertė į lietuvių kalbą giesmes, lietuviškai rašė eilėraščius.