Italų dailininkas, skulptorius. Gimė 1727 m. Romoje, mirė 1802 m. Varšuvoje.

Dekoratyvinės vėlyvojo baroko skulptūros meistras.

Nuo 1760 m. Romos Šv. Luko akademijos narys, profesorius.

Ankstyvajai kūrybai įtakos turėjo G. L. Bernini.

Romoje sukūrė altorių, antkapinių paminklų (kardinolo C. M. Paolucci Šv. Marcelijaus bažnyčioje, dailininko C. P. Balestros Šv. Martinos ir šv. Luko bažnyčioje, abu 1776), dekoravo rūmų, vilų (Chigi rūmų Auksinsi salonas, 7 deš., Borghese's vilos vestibiulio ir salių stiuko reljefai, 8 deš.) ir bažnyčių interjerų (Grottaferratos Šv. Nilo abatijos bažnyčios ir kt.).

Vėlesniuoju kūrybos laikotarpiu stiuko skulptūroje plėtojo vėlyvojo baroko, terakotos reljefuose – rokoko stilių.

Kūrinius taikė prie klasicistinės architektūros.

1784 m. vyskupo I. Masalskio kvietimu atvyko į Vilnių.

1784–1785 m. dekoratyvine barokine skulptūra puošė Verkių rūmus, 1785–1791 m. – Vilniaus katedrą: fasado viršutinėje dalyje sukūrė penkis horeljefus iš apaštalų gyvenimo („Šventosios Dvasios atsiuntimas“, „Luošio išgydymas“, „Šv. Petro pamokslas“, „Mirusiojo prikėlimas Troadėje“, „Ananijo ir Sapfyros mirtis“), frontono timpano kompoziciją „Nojaus auka“, priekinio fasado šonų nišų Mozės ir Abraomo skulptūras, keturių evangelistų statulas, didžiojo altoriaus, šoninių navų galinėse nišose stovinčias alegorines skulptūras (pietinėje navoje – „Artimo meilė“, šiaurinėje – „Dievo meilė“).

Nuo ~1791 m. dirbo Stanislovo Augusto Poniatovskio skulptoriumi, dekoravo Lazienkų rūmus Varšuvoje.

Kūriniams būdinga subtiliai perteiktos masyvių figūrų formos ir linijos, paryškintos ekspresyviai drapiruotais drabužiais.

Kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus.