Lietuvių rašytoja, visuomenės veikėja, knygnešė, daraktorė. Gimė dvarininkų šeimoje Šlaveitų kaime, Kretingos apskrityje. 1900 m. ji baigė Lomžos (Lenkija) mergaičių pensioną. Šlaveituose slapčia mokė kaimo vaikus skaityti, rašyti lietuviškai. 1900 m. kartu su vyru gydytoju Liudu Vaineikiu apsigyveno Palangoje. Iš vyro ji perėmė socialdemokratines pažiūras, įsijungė į lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimą. 1900 m. L. Vaineikis už draudžiamų lietuviškų knygų gabenimą ir platinimą buvo areštuotas. Stasė Vaineikienė tęsė vyro pradėtą darbą ir pati ėmė per sieną gabenti uždraustas knygas ir laikraščius. 1902 m., Liudą Vaineikį ištrėmus į Rytų Sibirą, ji lydėjo jį. 

Panaikinus spaudos draudimą, L. Vaineikis iš tremties buvo paleistas, ir šeima vėl apsigyveno Palangoje. 1905–1907 m. Rusijos revoliucijos metu L. Vaineikis pasitraukė į Tilžę. S. Vaineikienė liko Palangoje ir gabeno per sieną vyro parūpintą agitacinę literatūrą ir ginklus sukilėliams. Pirmojo pasaulinio karo metu ji su vyru pasitraukė į Rusijos gilumą, iš ten – į Vidurinę Aziją. Į namus Vaineikiai grįžo tik 1921 m., kai Palangos kraštas jau buvo prijungtas prie Lietuvos. 1923 m. S. Vaineikienė dalyvavo Klaipėdos sukilime.

Stasė Vaineikienė rūpinosi miesto kultūros, švietimo reikalais, bendradarbiavo spaudoje. Parašė romanų, atsiminimų.

1940 m. kurį laiką buvo Palangos burmistre, tais pačiais metais išrinkta į Liaudies seimą, vėliau paskirta LTSR Aukščiausiojo teismo nare ir persikėlė gyventi į Kauną, o prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Aukščiausiąjį teismą perkėlus į Vilnių, apsigyveno Vilniuje. Mirė 1946 m., palaidota Rasų kapinėse.