Vokiečių sanskritologas, etnografas. Gimė 1840 m. kovo 22 d. Alekskiemyje (nuo 1946 Rečki, Kaliningrado sr.), mirė 1925 m. liepą Jenoje.
1859–1868 m. studijavo Berlyno, Leipcigo, Paryžiaus, Londono universitetuose.
Nuo 1875 m. Jenos universiteto profesorius.
Svarbiausias veikalas – „Sanskrito žodynas“ (1887, 1966),
Nuo jaunystės domėjosi lietuvių kalba, rinko etnografinę medžiagą.
Išleido pasakojimą apie XIX a. I p. Stalupėnų apskrities lietuvių gyvenimą ir papročius – „Kaip senieji lietuvininkai gyveno“ (1904) su lietuvių–vokiečių kalbų žodynėliu (tekstas kirčiuotas) ir paaiškinimais, kelių lietuviškų dainų natomis; ištraukos išspausdintos vokiečių (1905) ir švedų (1906) kalbomis. Pasakojimas išverstas į vokiečių kalbą ir išleistas pavadinimu „Senovės Prūsijos lietuvių gyvenimas ir buitis“ (1925).
Berlyne išleido „Lietuviškas pasakas ir atsitikimus“ (1924).