Kunigas. Gimė 1919 m. kovo 28 d. Marijampolėje, gausioje katalikiškoje tarnautojo Jurgio Račiūno šeimoje. Mokėsi Marijampolės marijonų gimnazijoje, priklausė tuo metu pogrindinei moksleivių ateitininkų organizacijai. Dar besimokydamas gimnazijoje 1936 m. įstojo į Marijonų vienuoliją. Po gimnazijos baigimo lankė Marijonų vienuolijos filosofijos kursus. 1940–1944 m. studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete, įgijo Kanonų teisės licenciato laipsnį. 1943 m. įšventintas kunigu. Dirbo sielovados darbą Varėnoje, Panevėžyje, Kaune. Visur stengėsi patraukti jaunimą, rengė gimnazistams ir mokytojų seminarijos studentams religines konferencijas. 1946 m. suėmus vyskupus Vincentą Borisevičių, Pranciškų Ramanauską ir Teofilių Matulionį, kelios Lietuvos vyskupijos liko be vyskupų. Dvasinės vadovybės pavedimu 1947 m. pavasarį kun. P. Račiūnas vyko į Maskvą susitikti su JAV atstovybės kapelionu kun. Antonio Laberžė, kad jis tarpininkautų gaunant popiežiaus leidimą konsekruoti Lietuvai naujus vyskupus. Tokia kunigo P. Račiūno veikla patraukė sovietinio saugumo dėmesį ir imta jį sekti – jam ir su juo glaudžius ryšius palaikantiems asmenims 1948 m. užvesta agentūrinio tyrimo byla „Zakat“ („Saulėlydis“). 1949 m. birželį kun. P. Račiūnas buvo suimtas ir kaip „Vatikano šnipas“ nuteistas 25 m. lagerio. Kalėjo Vorkutoje, Taišete ir Mordovijoje. Teko dirbti anglių kasyklos šachtose, krosnių dažytoju ir kitus darbus. Nelaisvėje aktyviai dirbo pastoracinį ir mokslinį kūrybinį darbą: slapta klausė išpažinčių, teikė sakramentus, aukojo šv. Mišias ir rašė teologinius darbus, kuriuos bandydavo perduoti į Lietuvą. Žinoma, kad kartu kalinčiam Ukrainos graikų katalikų kardinolui Josyfui Slipyjui padėjo rengti Ukrainos unitų istoriją. Po J. Stalino mirties pradėjus peržiūrėti politinių kalinių bylas, iš pradžių bausmės laikas buvo sumažintas ir kun. P. Račiūnui, tačiau nustačius, kad jis „nepersiauklėjo“, neatsisakė savo antisovietinių pažiūrų, šis sprendimas buvo panaikintas ir į laisvę paleistas tik 1965 m. – paskutinis iš pokario metais sovietų lageriuose atsidūrusių Lietuvos dvasininkų. Grįžęs į Lietuvą pastoraciniam darbui buvo skiriamas į nuošalias Vilkaviškio vyskupijos parapijas (Gerdašiai, Paluobiai), kur aktyviai įsitraukė į Bažnyčios gyvenimą: vadovavo kunigų ir vienuolių rekolekcijoms, rašė vienuolių dvasiniam ugdymui skirtus darbus, kovojo už tikinčiųjų teises. Todėl ir toliau liko KGB akiratyje, operatyvininkų dokumentuose įvardintas „Pamokslininko“ slapyvardžiu. Kun. P. Račiūnas nuolat bendravo su kitais aktyviais kunigais, pasirašė po pirmaisiais Vilkaviškio vyskupijos kunigų pareiškimais ir peticijomis sovietų valdžios institucijoms. Nuolat talkino leidžiant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, buvo jos bendradarbis. Viename iš Vilkaviškio vyskupijos kunigų bendraminčių susibūrimų kun. P. Račiūnas pasiūlė atnaujinti „Aušros“, kurioje būtų rašoma ne tik apie Bažnyčios ir tikinčiųjų reikalus, bet ir visos tautos problemas, leidimą. Jis pats parašė vedamąjį pirmajam „Aušros“ numeriui, pasirodžiusiam 1975 m. spalio mėnesį. Dirbdamas sielovados darbą kun. P. Račiūnas dažnai peržengdavo sovietų valdžios nustatytus rėmus. 1984 m. jis buvo nubaustas pinigine bauda už kalėdinės eglutės vaikams organizavimą bažnyčios šventoriuje. Tačiau vienas didžiausių jo nuopelnų buvo pogrindinės kunigų seminarijos prie Marijonų vienuolijos įkūrimas. Kun. P. Račiūnas ne tik dėstė joje, bet ir globojo kunigus-nelegalus. Jo aptarnaujamose parapijose dirbdavo Ričardas Repšys, Jonas Boruta ir kt. Iki Atgimimo laikų pogrindinėje kunigų seminarijoje buvo parengti 25 kunigai. Kun. P. Račiūnas rūpinosi ir pogrindyje veikusiomis Lietuvos katalikų moterų vienuolijomis. Nuo 1980 m. kun. P. Račiūnas kunigavo Alytuje. Ten sulaukė Atgimimo. Jis iškart tapo susikūrusios Alytaus sąjūdžio iniciatyvinės grupės visateisiu nariu, aktyviai dalyvavo mitinguose. Buvo išrinktas į Alytaus sąjūdžio tarybą, o per Steigiamąjį sąjūdžio suvažiavimą – į Lietuvos sąjūdžio seimą. Jis rūpinosi dvasiniu ir moraliniu tautos atgimimu, visada kvietė visus, ypač inteligentiją ir mokytojus, įsitraukti į tautos moralinio stiprinimo darbus, daug pastangų dėjo, kad katalikiškasis mokymas ir auklėjimas būtų įdiegtas Lietuvos mokyklose. Nuo 1990 m. klebonavo Tabariškių parapijoje (Kauno r.), kartu rūpinosi ir Lietuvos žemės ūkio akademijos sielovada, dėstė krikščioniškąją etiką ir aktyviai dalyvavo akademijos kultūriniame gyvenime. 1992 m. akademijos muziejui dovanojo savo surinktą etnografinę medžiagą. Turėjo taip pat sukaupęs gausią senų ir retų leidinių biblioteką. Kun. P. Račiūnas mokėjo pagrindines Europos tautų kalbas, tad 1990–1991 m. kurį laiką dirbo užsieniečių lankomos Maskvos katalikų Šv. Liudviko parapijos klebonu. 1993–1996 m. buvo Marijonų vienuolijos provinciolu Lietuvoje. Mirė kun. P. Račiūnas 1997 m. rugpjūčio 24 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
