Raižytojas, auksakalys, medalininkas, gliptikos meistras. Gimė 1505 m. Veronoje (Parmoje?), mirė 1565 m. Krokuvoje. Iki 1527 m. dirbo Romoje. Vėliau kurį laiką gyveno Venecijoje, galbūt Parmoje. ~1538 / 1539 m., tikėtina, rekomenduotas Pietro Aretino, buvo pakviestas dirbti Žygimanto Senojo dvare. 1545 m. įrašytas į oficialų Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro auksakalių sąrašą. Lietuvoje praleido apie 10 metų ( 1545–1548, 1554–1556, 1559–1560, 1561–1562).

Italijoje Caraglio kūrė gliptikos darbus, raižė vario graviūras pagal renesanso bei manierizmo dailininkų piešinius ir paveikslus. Žinoma ~70 jo vario raižinių, beveik pusė jų – Rosso Fiorentino tapybos kūrinių reprodukcijos. Gyvendamas Lenkijoje ir Lietuvoje, Caraglio nukaldino Bonos Sforzos ir Alessandro Passenti medalius (~1539). Taip pat jam priskiriami Žygimanto Senojo (1538), Bonos Sforzos (1546), Žygimanto Augusto (1558) medaliai. Išraižė intalijų (viena jų su Bonos Sforzos portretu, 1546), sukūrė portretinių kamėjų: Bonos Sforzos (1554), Barboros Radvilaitės (1550), dvi – Žygimanto Augusto (1560).

Lenkijos ir Lietuvos periodo kūrybai būdingi vėlyvojo renesanso bruožai. Medalių forma kruopšti, detalizuota. Gliptikos kūriniams būdingas itin iškilus reljefas, auksu ir perlais inkrustuotos detalės; jų plastiką paveikė Milano mokyklos stilius. 

Graviūrų yra Italijos, Vokietijos, Vengrijos, Austrijos, Lenkijos muziejų rinkiniuose.