Poetas, vertėjas. Gimė 1910 m. balandžio 23 d. Krokuvoje, mirė 1970 m. liepos 27 d. Vašingtone.

Mokėsi Panevėžio gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje, 1930–1934 m. studijavo Vytauto Didžiojo universitete lituanistiką, germanistiką, rusistiką.

Dirbo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete bibliotekininku (1934–1936), Klaipėdos radiofono pranešėju (1936–1937), Švietimo ministerijos Knygų leidybos korektoriumi (1938–40). 1940–1941 m. – Švietimo liaudies komisariato Meno reikalų valdybos sekretorius, 1941–1944 m. – Valstybinės leidyklos Kaune redaktorius, nuo 1943 m. pabaigos – leidybos viršininkas.

1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. persikėlė į JAV. Gyveno Baltimorėje, Čikagoje, kur dirbo fizinį darbą.

1959–1969 m. – Kongreso bibliotekos Vašingtone tarnautojas.

Eilėraščius periodikoje pradėjo publikuoti nuo 1929 m, o pirmąjį poezijos rinkinį „Fontanas“ išleido 1935 m. Šia knyga į lietuvių literatūrą H. Radauskas iš karto įėjo kaip brandus poetas. Čia išryškėję jo kūrybos principai – poleminis santykis su lyrine poezijos tradicija, poetinės kalbos juvelyrinis meistriškumas – išlieka ir vėlesniuose H. Radausko rinkiniuose, išleistuose jau eimigracijoje („Strėlė danguje“, 1950; „Žiemos daina“, 1955), rinkt. „Eilėraščiai“ (1965, joje skelbiamas ir naujos kūrybos rink. „Žaibai ir vėjai“), „Eilėraščiai, 1965–1970“ (1978).

Yra parengęs „Lenkiškai lietuvišką žodyną“ (1939), išvertęs į lietuvių kalbą R. Martin du Gard’o romaną „Senoji Prancūzija“ (1938), G. de Maupassant’o, B. Schulzo prozos, Jurgio Baltrušaičio, J. W. Goethės, H. Heinės, Czesławo Miłoszo, B. Pasternako ir kitų autorių poezijos, paskelbęs recenzijų, kritikos straipsnių.

1986 m. išėjo Jono Zdanio verstas H. Radausko eilėraščių rinkinys angliškai „Chimeras in the Tower“.

Į H. Radausko kūrybą galima žiūrėti kaip į vientisą reiškinį, nepatyrusį didesnių lūžių. Jau rinkinyje „Fontanas“ deklaruojamas įsipareigojimas ne tikrovei (tuo labiau ne visuomeniniams tikslams), bet poetinio žodžio galiai sukurti savitą realybę („Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“).

Estetizmas, antilyrizmas, estetinė distancija, poetinė tikrovės transformacija – esminiai H. Radausko kūrybos bruožai. Eilėraštis kuriamas ne kaip jausmų ar idėjų išraiška, su dominuojančiu lyriniu aš, o kaip dinamiškas poetinis pasakojimas, realybės dėsnius paneigiantis vaizdų ir žodžių spektaklis, kuriame susipina ironija ir egzistencijos tragizmo pojūtis, sustiprėjęs vėlyvojoje kūryboje.

H. Radausko poetiniame pasakojime dominuoja du vienas su kitu susiję naratyvai – tikrovės „nužudymo“ ir vietoj tikrovės gimstančio poezijos stebuklo. Figūratyviniame, vaizdiniame lygmenyje susiduriame su tikra pojūčių fenomenologija – „spalvų, garsų ir judesių orgija“ (Alfonsas Nyka-Niliūnas), ir kartu su daiktų, kurių įprastinės funkcijos kvestionuojamos, gausa.

H. Radausko eilėraščių struktūrai būdingas teatrališkumas, jo poetinę vaizduotę maitina pasaulinė mitologija ir kultūra, kūryboje gausu atvirų ir užslėptų nuorodų į literatūros, dailės, muzikos istoriją. Tos nuorodos nėra dekoracijos, bet aktyvus struktūros elementas, rodantis esmiškai skirtingą realybės ir poetinio pasaulio prigimtį.

Vaizdiškai ekspresyviai H. Radausko poezijai būdinga ypatinga formos precizija, įvairių kalbos lygmenų koreliacija, garsinė, ritminė ir metrinė dermė. Atsiribojęs nuo lietuvių poezijoje dominavusios neoromantinės tradicijos, H. Radauskas savo kūryba žymėjo lietuvių literatūros modernistinės brandos tašką ir kartu episteminio lūžio, įteisinusio poezijos autonomiją, pradžią. H. Radausko poezijos įtaka pastebima ne vieno šiuolaikinio lietuvių poeto kūryboje.

Biografiją parengė Lietuvos dailės muziejaus filialo Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centro duomenų klasifikavimo specialistė Jurgita Komarovskytė.