1944 m. įstojo į Lietuvos Vietinę rinktinę, po jos išformavimo įsitraukė į antisovietinę organizaciją Lietuvos laisvės armiją. Apmokytas vokiečių diversinėje žvalgybos mokykloje, su lietuvių desantininkų grupe 1944 m. lapkričio 17 d. nusileido į Panevėžio apylinkes (Maumedžio būrys). Turėjo raudonarmiečio dokumentus Aloyzo Liepsnonio vardu. Partizanavo Kėdainių apskr. Krakių-Josvainių valsčiuose, prisidengė Neguso (Abisinijos imperatorius) slapyvardžiu. Kęstučio apygardos Povilo Lukšio rinktinėje vadovavo partizanų būriui (4-ojo rajono viršininkas), tapo štabo Propagandos ir informacijos skyriaus vadovu. 1946 m. Kūčias šventę partizanai buvo apsupti Labūnavos dvare, dauguma žuvo per kautynes, o  A. Dalbokas iš kovos pasitraukė legalizuodamasis ir kartu su keliais kitais legalizavusiais partizanais buvo užverbuotas į agentų smogikų grupę. Ši grupė dalyvavo įvairiose operacijose, tarp jų ir Vilniuje suimant Povilo Lukšio rinktinės vadą Antaną Ragauską-Ragelį. A. Dalbokas agentų sąraše (agentūriniu slapyvardžiu Liepsna) buvo 1947–1960 m., išbrauktas dėl ligos. Gyveno ir mirė Vilniuje.