Amerikiečių literatūros klasikas.

Gimė 1897 m. rugsėjo 25 d. Niu Olbenyje, Misisipės valstijoje, JAV. Rašytojas mirė 1962 m. liepos 6 d. Oksfordo ligoninėje nuo širdies smūgio po sunkios traumos, kurią gavo nukritęs nuo arklio.

Iš keturių sūnų Viljamas buvo vyriausias. Labai anksti pradėjo skaityti ir piešti. Giminaičiai jam pranašavo dailininko ateitį, bet pats Viljamas jau trečioje klasėje nusprendė tapti rašytoju. Dvylikos metų jis jau leido laikraštėlį, perrašinėjo jį ranka, pats iliustravo ir pardavinėjo.

1918 m. V. Faulkneris įstojo į Toronto karo mokyklą, tačiau Pirmasis pasaulinis karas baigėsi ir jis nespėjo tapti lakūnu. O tai buvo viena iš jo svajonių. 1919 m., mokydamasis Misisipės universitete Oksforde, W. Faulkneris studentų laikraštyje išspausdino savo pirmąją apybraižą Sėkmingas nutūpimas ir už ją buvo apdovanotas universiteto premija. Netrukus jis metė universitetą ir pradėjo dirbti. Dirbo įvairiausius darbus, kurį laiką net tarnavo universiteto pašte.
1924 m. V. Faulkneris išleido poezijos rinkinį Marmurinis faunas. Didelę įtaką rašytojui turėjo pažintis su amerikiečių rašytoju Sherwoodu Andersonu. Andersonas jam patarė rašyti prozą. Vėliau V. Faulkneris jam paskyrė knygą Sartoriai (1929). Tais metais V. Faulkneris daug keliavo po Europą, išleido pirmą romaną Atpildas kareiviui (1926). Kritikai knygos nepastebėjo, rašytojo tėvai ją pasmerkė, skaitytojai jos nepirko, o Misisipės universiteto biblioteka nepriėmė knygos net dovanų. V. Faulkneris suprato, jog kūryba – jo prakeikimas, bet taip pat ir neišvengiamas jo likimas.
1929 m. rašytojas vedė Estell Oldham Franklin, vaikystės žaidimų draugę. Kartu su Estell į V. Faulknerio gyvenimą įėjo ir jos duktė Victoria ir sūnus Malcolnas iš pirmosios santuokos. Po santuokos rašytojas išleido antrą romaną apie Joknapatofą (rašytojo išgalvota apygarda) Triukšmas ir įniršis (1929), išgarsinusį rašytoją. Po šios knygos sekė ir kiti romanai: Kai aš gulėjau mirties patale (1930), Šventovė (1931), kuris tapo bestseleriu, Rugpjūčio šviesa (1932), Absalomai, Absalomai (1936).

1930 m. už pinigus, gautus pardavus knygas, rašytojas nusipirko Oksforde nugyventą dvarelį ir netoliese esančią Rouen Oko fermą ir tapo fermeriu. Gyveno uždarą gyvenimą: nepriiminėjo korespondentų, vengė gerbėjų, mėgo išgerti.

1942 m. V. Faulkneris skaitytojams pateikė naują knygą Nuženk, Moze.

Visa V. Faulknerio kūryba, o ypač romanai: trilogija Kaimelis (1940), Miestas (1957), Rūmai (1959), Palaikų išniekintojas (1948), Parabolė (1954), Requiem vienuolei (1951), turėjo didelį pasisekimą ir pelnė daug apdovanojimų.

1950 m. Viljamas Faulkneris apdovanotas Nobelio premija.