Vokiečių idealistas-filosofas, rašytojas, vertėjas.  

Rudolfas Christophas Euckenas gimė 1846 m. sausio 5 d. Auriche, Rytų Fryzijoje [dabar – Vokietija] , mirė 1926 m. rugsėjo 14 d. Jėnoje, Vokietija. Euckenas studijavo Getingeno universitete pas vokiečių mąstytoją Rudolfą Hermanną Lotzę, teleologinį idealistą, ir Berlyne pas Friedrichą Adolfą Trendelenburgą - vokiečių filosofą, kurio istorinis filosofijos traktavimas patraukė jį.

1871 m. paskirtas filosofijos profesoriumi Bazelio universitete (Šveicarija), tačioau 1874 m. Euckenas išvyko tapti Jenos universiteto filosofijos profesoriumi ir ėjo šias pareigas iki 1920 m. Nepasitikėdamas abstrakčiu intelektualizmu ir sistemiškumu, Euckenas savo filosofiją sutelkė į faktinę žmogaus patirtį. Jis teigė, kad žmogus yra gamtos ir dvasios susitikimo vieta ir kad jo pareiga ir privilegija yra nugalėti savo primityvią prigimtį stengiantis nenutrūkstamai aktyviai gyventi dvasinį gyvenimą. Šis siekimas, kartais vadinamas etiniu aktyvizmu, apima visus žmogaus fakultetus, tačiau ypač reikalauja valios ir intuicijos pastangų. Staigus natūralistinės filosofijos kritikas Euckenas teigė, kad žmogaus siela išskiria jį iš likusio gamtos pasaulio ir kad sielos negalima paaiškinti vien remiantis natūraliais procesais.

Jo kritika ypač išryškėja veikaluose  „Asmuo ir visuomenė“ (1923) ir „Socializmas ir gyvenimo būdas“ (1920; 1921). Antrasis kūrinys užpuolė socializmą kaip sistemą, ribojančią žmogaus laisvę ir menkinančią dvasinius ir kultūrinius gyvenimo aspektus.

Euckenui  Nobelio premija įteikta už „šilumą ir stiprybę, kuria jis savo gausiuose darbuose įrodė ir išplėtojo idealistinę gyvenimo filosofiją“. Kiti jo darbai apima „Der Sinn und Wert des Lebens“ (1908; Gyvenimo prasmė ir vertė, 1909) ir „Können wir noch Christen sein“? (1911; Ar mes vis dar galime būti krikščionys ?, 1914).