Tapytojas. Gimė 1903 m. birželio 12 d. Svėdasuose (Anykščių r.), mirė 1978 m. gegužės 13 d. Santa Monikoje (Kalifornijos valstija).

Sukrės universiteto garbės profesorius (1974).

Per Pirmąjį pasaulinį karą gyveno Ukrainoje.

1920 m. su tėvais grįžo į Lietuvą. 1924–1925 m. mokėsi siuvimo-kirpimo amato Vienoje (muziejuose susipažino su daile), lankėsi Paryžiuje, Berlyne.  Tėvui uždraudus stoti į Kauno meno mokyklą 1925 m. išvyko į Braziliją dirbti kavos plantacijose. 1929 m. persikėlė į Argentiną, Buenos Airėse 1931–1934 m. studijavo nacionalinėje dailės akademijoje. Važiuodavo tapyti į gamtą, dažniausiai į San Carlos de Barilochę, taip pat Boliviją („peizažas su sodyba kalnuose Barilochėje“ 1938). Čia susidomėjo senovės inkų civilizacija, nutapė emocingų kompozicijų, indėnų portretų („Motinystės idilė“ 1937, „Indėnų procesija“ 1938).

Nuo 1934 m. dalyvavo parodose (Argentinoje, Bolivijoje, Čilėje, Brazilijoje, Peru, JAV), individualios Buenos Airėse (1934, 1953, 1959), La Pase (1937, 1960, 1975), San Paule, Rio de Žaneire (abi 1951), Rosario (1946), Čikagoje (1966, 1974), Vilniuje (1977, pomirtinės 1999, 2010).

1938 m. dalyvavo IV Rudens dailės parodoje; kūriniai sulaukė pripažinimo.

1943 m. Bolivijos valdžios siūlymu Sukrės miestė įkūrė Meno mokyklą, buvo jos vadovas. 1944 m. mokyklą uždarius La Pase įkūrė privačią dailės mokyklą (veikė iki 1951).

1965 m. V. Adamkaus paskatintas persikėlė gyventi į JAV (Čikagą, vėliau – Santa Moniką).

J. Rimšos gausų kūrybinį palikimą sudaro daugiau kaip 1000 paveikslų (daugiausia jų Bolivijos, JAV muziejuose). Nutapė figūrinių kompozicijų, peizažų, portretų, sukūrė originalią akvarelės techniką. J. Rimšos kūrybai įtakos turėjo ispanų tapybos koloritas, senoji indėnų kultūra, kurioje įžvelgė analogijų su archaišku lietuvių liaudies menu, saulės kultu, papročiais.

Paveiktas Taičio išgrynino koloritą, akcentavo džiunglių dvasios meninę pajautą, primityviosioms kultūroms būdingą išoriškai paslėptą vidinę įtampą („Tamure / Šokėja. Tahiti“ apie 1969, „Tahiti peizažas I“ 1971).

Ankstyvieji kūriniai realistiniai, sodrių, tamsių spalvų, vėlesniems būdinga egzotiški motyvai, dekoratyvumas, ekspresyvios stilizuotos formos, raiškus kontūras, kontrastingos spalvos. Kūrinių kompozicijos meistriškai ritmiškai suręstos, koloritas – darnus ir emocingas: įtaigiai skamba žali ir raudoni, raudoni ir auksiniai tonai.

Vertino indėnų drabužių meniškumą, lietuvių tautinį kostiumą primenančią spalvų darną, ornamento simboliką.

Tapytojo kūrinių emocingumas panašus į XX a. lietuvių tapybos, pasireiškė intensyviomis spalvomis, jų harmoningu kontrastų koloritu, temperamentingu potėpiu, panašia į P. Cezanne'o paveikslo struktūra.

Kūrinių turi Lietuvos dailės, užsienio šalių muziejai.

Įvertinimas: Andų kondoro ordinas (1950).

Lietuvių, amerikiečių.