Grafikas, pedagogas. Gimė 1928 m. vasario 1 d. (kitais duomenimis 4 d.) Kaune, mirė 2010 m. vasario 12 d. Vilniuje; palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Grafikės Daivos Lagauskaitės tėvas.

1947–1949 m. mokėsi Kauno vidurinėje dailės mokykloje (dabar Kauno dailės gimnazija). 1949–1952 m. studijavo grafiką Lietuvos dailės institute, 1952–1958 m. – Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) I. Repino tapybos, skulptūros ir architektūros institute.
1962–2000 m. dėstė LDI (nuo 1990 m. Vilniaus dailės akademija) Grafikos katedroje; docentas (1980 m.); profesorius (1992 m.).

Nuo 1959 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
LSSR nusipelnęs meno veikėjas (1978 m.). LSSR valstybinės premijos laureatas (1980 m.). 

Oforto, litografijos, minkštojo lako technika sukurtuose estampuose vyrauja džiugūs, optimistiški vaizdai, kuriuose susipynusi istorija ir dabartis, gilaus susimąstymo, lyrinės nuotaikos. Kūriniams būdinga savita klasikinių tradicijų tąsa, štricho ritmika, detaliai modeliuota forma, raiškus subtilių linijų piešinys. Kuria siužetines kompozicijas, peizažus, portretus. Vilniaus tema plėtojama kompozicijose „Poetas ir Vilnius“, „Dirbtuvėje“ (abu 1977 m.), „Senamiesčio muzikantai“ (1978 m.). Žymiausias peizažų ciklas – „Senojo Vilniaus panoramos“ (15 estampų, 1971–1979 m.), vyrauja horizontalios daugiaplanių vaizdų kompozicijos, žvilgsnis iš viršaus, preciziškas piešinys. Išraižė daug portretų („Jurijus Gagarinas – XX a. Kolumbas“ 1968 m.; „Prosenis Rastenis iš Kirdeikių“ 1977 m.; „Du rektoriai. Petras Skarga ir Jonas Kubilius“ 1979 m.; „Liaudies menininkas A. Puškorius“ 1987 m.). 
Nuo 1958 m. dalyvavo dailės parodose.

Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinete, Valstybinėje Tretjakovo galerijoje Maskvoje.