Prancūzų skulptorius. Gimė 1714 m. sausio 26 d. Paryžiuje, mirė 1785 m. rugpjūčio 21 d. ten pat.

Vienas žymiausių XVIII a. vid. Prancūzijos skulptorių.

Nuo 1722 m. mokėsi pas R. Le Lorrainą ir J.-B. Lemoyne'ą. 1736–1739 m. gyveno Romoje.

Paryžiaus karališkosios tapybos ir skulptūros akademijos narys (1744), šios akademijos profesorius (nuo 1752), rektorius (nuo 1777), kancleris (1785).

Buvo Liudviko XV rūmų dailininkas.

Ankstyvojo laikotarpio kūrybai būdinga baroko (teatrališkumas, patosas), rokoko (grakšti kompozicija, gyvybingumas), vėlyvesnei – klasicizmo bruožai.

Sukūrė alegorinės ir mitologinės („Merkurijus, užsirišantis sandalą“ 1744), religinės tematikos skulptūrų, ompozicijų su vaikais („Vaikas su paukščių narveliu“ 1750), antkapinių paminklų (grafo H. d'Harcourt'o Dievo motinos katedroje Paryžiuje, 1776, maršalo Maurice de Saxe'o šv. Tomo bažnyčioje Strasbūre, 1753–1776), statulų („Nuogas“ Volteir'as 1776), skulptūrinių biustų (markizės de Pompadour, 1751, T. A. Desfriches'o ir jo juodaodžio tarno Paulio, 1760, „Denis Diderot“ 1777).