Rusų tapytojas, archeologas. Gimė 1874 m. spalio 9 d. Sankt Peterburge, mirė 1947 m. gruodžio 13 d. Nagare (Himačal Pradešo valstija, Indija).
S. Rericho tėvas.
1893–1897 m. studijavo Peterburgo dailės akademijoje (pas A. Kuindži), 1893–1898 m. – ir Peterburgo universitete (Teisės fakultete). 1900–1901 m. tobulinosi tapytojo F. Cormono studijoje Paryžiuje.
Dailininkų skatinimo draugijos sekretorius (nuo 1901), Piešimo mokyklos prie šios draugijos direktorius (1906–1918).
Peterburgo dailės akademijos narys (nuo 1909).
Draugijos „Meno pasaulis“ pirmininkas (1910–1919). 1903 m. su žmona lankėsi Lietuvoje (sukūrė piešinių, paveikslų Lietuvos tematika); 1935–1940 m. Kaune veikė „Profesoriaus N. K. Rericho draugija“, 1989 m. atkurta Vilniuje pavadinimu „Lietuvos N. Rericho draugija“.
Dar studijų metais susidomėjo archeologija, kasinėjo įvairiose Rusijos gubernijose.
1903–1904 m. su žmona daug keliavo po Rusiją, tyrinėjo senąją rusų architektūrą, ikonų tapybą (skyrė daugiau kaip 90 etiudų ciklą, kuriame vaizdavo architektūros paminklus).
Studijavo Rytų filosofiją (Ramakrišnos, Vivekanandos ir kitus veikalus). 1916 m. dėl ligos išvyko į Suomiją, 1917 m. buvo grįžęs, bet po Spalio perversmo vėl išvyko į užsienį. 1917–1919 m. gyveno Suomijoje ir kitose Skandinavijos šalyse, 1919–1920 m. – Didžiojoje Britanijoje, 1920–1923 m. – JAV (Niujorke 1921 įsteigė Pagrindinį jungtinių menų institutą, 1922 – Tarptautinį meno centrą). Nuo 1923 (su pertraukomis, nuo 1936 nuolat) gyveno Indijoje.
Surengė 2 dideles ekspedicijas po Centrinę ir Rytų Aziją, surinko daug archeologinės ir etnografinės medžiagos. 1929 m. Nagare su sūnumi J. Rerichu įkūrė Himalajų tyrinėjimų institutą „Urusvatti“.
Ankstyvajai N. Rericho kūrybai daugiausia įtakos turėjo domėjimasis archeologija, rusų ir skandinavų praeitimi („Pasiuntinys“ 1897, „Stabai“, „Užjūrio svečiai“, abu 1901, „Stato miestą“ 1902). Paveikslams būdingą siužetinį konkretumą vėliau pakeitė simboliškas praeities interpretavimas, siekis susieti jos įvykius su dabartimi, pateikti žmonijos istorijos įvykius kaip tam tikros kosminės evoliucijos epizodus („Dangiškas mūšis“ 1912). Nuo XX a. 2 deš. vid. kūriniuose ryšku vėlyvosios kūrybos (peizažiniai motyvai, šviesos efektai), moderno (ornamentiškumas, dekoratyvi stilizacija), taip pat Bizantijos ir senosios rusų dailės įtaka (statiškos formos, hierarchiškai komponuojamos stafažinės figūros), simbolizmo bruožų sustiprėjimas, aiškus, kontūriškas piešinys, kontrastingos lokalios spalvos, emocingumas. 3–5 deš. tapybai (tai Mongolijos, Tibeto, Himalajų peizažų ciklai, simbolistinės kompozicijos) būdinga epiškumas, vaizdų didingumas, romantiškas gamtos išaukštinimas, aiškios formos, spalvinių efektų įvairovė („Himalajai. Nada-Devi“ 1941, „Tibetas. Vienuolynas“ 1942). Kai kuriems šio laikotarpio kūriniams būdinga labai sudėtingas, neretai pretenzingas alegoriškumas.
N. Rerichas apipavidalino spektaklių S. Diagilevo „Rusų sezonams“ (A. Borodino „Kunigaikštis Igoris“ 1909, I. Stravinskio „Šventasis pavasaris“ 1913), sukūrė sienų tapybos ir mozaikos eskizų cerkvėms (Šventosios Dvasios cerkvei Talaškine, prie Smolensko, 1914), majolikos frizų, tapytų pano privačioms viloms. 1935 m. paskelbė vadinamąjį Rericho paktą, skirtą kultūros vertybių apsaugai, siekė jį ratifikuoti įvairiose šalyse.
