Olandų tapytojas, grafikas. Gimė 1606 m. liepos 15 d. Leidene, mirė 1669 m. spalio 4 d. Amsterdame.

1620 m. studijavo Leideno universitete.

1621–1623 m. mokėsi tapybos vietinio dailininko dirbtuvėje Leidene, 1624 m. – žymaus istorinio žanro dailininko P. Lastmano studijoje Amsterdame; jo pamokos turėjo įtakos ankstyvajai Rembranto kūrybai („Muzikos alegorija“ 1626).

grįžęs į Leideną atidarė dirbtuvę ir greitai išgarsėjo.

Buvo pirmasis dailininkas, meistriškai naudojęs šviesą, šešėlius, įvairius šviesos efektus.

1626–1631 m. sukūrė portretų („Autoportretas“ 1628, „Autoportretas su šarvais“ 1629, „Motinos portretas“ 1631), biblinių kompozicijų („Įvesdinimas į šventyklą“ 1628, „Vakarienė Emause“ 1629), jose juntama Caravaggio įtaka. Kompozicijų figūros dėstytos užtamsintoje aplinkoje, dažnai su kontrastiniu šoniniu apšvietimu. Realistinio braižo paveikslai šaltoko kolorito, tapyti smulkiais potėpiaism emocinė įtampa perteikta šešėliavimu. Svarbi ansktyvojo laikotarpio kompozicija – „Judas grąžina trisdešimt sidabrinių“ (1629). Leidene sukūrė pirmuosius realistinius buitinės, biblinės tematikos ofortus („Lozoriaus prisikėlimas“ apie 1630), piešinius, kuriuose ryškintas žmogaus veidas, daug galvos studijų.

Amsterdamo laikotarpiu (vadinamas barokiniu; 1631–1642) turėjo daug mokinių, užsakymų, pakito jo statusas visuomenėje (įsigijo prabangius namus, sukaupė gausią meno kūrinių, brangenybių kolekciją). Tapo ypač populiarus nutapęs grupinį portretą „Daktaro Tulpo anatomijos pamoka“ (1632); novatoriškoje piramidinėje kompozicijoje figūras vienija vidiniai psichologiniai saitai. Sukūrė įvairių žanrų paveikslų, dag portretų, daugiausia žmonos („Saskija“ 1634, „Autoportretas su Saskija“ 1635), ją vaizdavo įvairiuose vaidmenyse, tarp jų – kaip antikinę deivę („Flora“ 1634), plėtojo biblinę, mitologinę tematiką („Danaja“ 1636?, „Samsono apakinimas“ 1636, „Angelas palieka Tobijo šeimą“ 1636). Paveikslams būdinga subalansuotas apšvietimas, intensyvesnis, šiltesnis koloritas, platus potėpis, ryškintas medžiagiškumas, svarbu žmogaus vidinio pasaulio ir tikrovės atskleidimas. Šiuo laikotarpiu sukūrė pirmuosius dramatinės nuotaikos peizažus („Peizažas su gailestinguoju samariečiu“ 1638, grafikos kūrinių (oforto, sausos adatos technika) su šviesos ir šešėlių efektais, juose vyrauja vaizduojamojo veidas („Kristus prieš Pilotą“ 1636, „Autoportretas su berete“ 1639).

1642 m. Amsterdamo šaulių korporacijos užsakymu nutapė paveikslą „Nakties sargyba“, kuriame į visumą integruoti psichologiniai portretai. Paveikslas neįtiko užsakovams, todėl Rembrantas neteko užsakymų ir ankstesnės šlovės.

Antruoju Amsterdamo laikotarpiu (vadinamas klasikiniu; 1642–1669) nutapė romantinės nuotaikos peizažų („Žiemos peizažas“ 1646), sukūrė daug meniškų peizažinių ofortų („Malūnas“ 1641, „Trys medžiai“ 1643, „Peizažas su bokštu“ 1652), juose susiliejančiais planais, jautria štrichuote perteikta erdvės iliuzija, sferiškumas. Ypač meistriški ofortai su grupinėmis kompozicijomis („Kristus sako pamokslą“ 1652, „Kristus, išgydantis sergančiuosius“, dar vadinamas „Šimto guldenų vertės lakštu“ apie 1643–1649). Šio laikotarpio grafika dramatiškesnė, emocingesnė, pasižyminti šešėlių kontrastais, subtiliomis jų gradacijomis. Nutapė figūrinių kompozicijų („Šventoji šeima“ 1645, 1646, „Poilsis pakeliui į Egiptą“ 1647, „Betsabėja“ 1654, „Dovydas groja arfa Sauliui“ 1656), joms būdingas įvairiais atspalviais praturtintas šešėliavimas. Sukūrė psichologinių portretų („Senio raudonais rūbais portretas“ 1654, „Autoportretas“ 1656, 1658). Dėl išlaidaus gyvenimo būdo patyrė finansinių sunkumų (1656 jo namas, meno kolecija buvo parduota iš varžytinių), pasitraukė iš visuomenės gyvenimo.