Keramikas, pedagogas. Gimė 1934 m. sausio 1 d. Kaune.
Kalbininko Jurgio Talmanto sūnus, Ingės Talmantienės vyras.
1953–1959 m. studijavo keramiką Lietuvos dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).
1959–1960 m. dėstė Vilniaus dailės mokykloje (dabar Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykla), 1960–2000 m. – M. K. Čiurlionio meno mokykloje.
Nuo 1970 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Pirmasis Lietuvoje atkūrė ir kūriniuose panaudojo antikinės molio glazūros (terra sigillata) technologiją bei pritaikė japonų (raku), kinų porceliano (ryžių grūdo), egiptiečių fajanso, prūsų, senąsias lietuvių keramikos technikas. Sukūrė dekoratyvinės ir buitinės keramikos (vazelės (1961 m. ir 1985 m.), kavos (1964 m.), vyno (1967 m.), likerio (1966 m.), arbatos (1970 m.), arbatos su krosnele (1976 m.) servizai; keturių (1968 m.), penkių (1977 m.) indų komplektai; smilkyklė (1970 m.); „Keturios porcelianinės pialos“ (1983 m.). Kūriniai kameriški, pasižymi tobulai įvaldyta technologija, precizišku išbaigtumu, formų archajiškumu, medžiagos ir dekoro darna. Sukūrė šviestuvų, židinių, metalo iškabų visuomeniniams pastatams (Vilniaus centrinio pašto, 1968 m.; kavinės „Nendrė“ Trakuose, 1985 m.). 
Parodų dalyvis nuo 1959 m.
Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje.