Feliksas Niaura pokario metais pasitraukė į pogrindį, buvo Vytauto apygardos Žalgirio būrio partizanas Vyturys, vėliau – Algimanto apygardos partizanas Cipras.

1949 m. liepą, Antaną Starkų-Montę paskyrus Algimanto apygardos vadu, F. Niaura-Cipras perėmė buvusias jo pareigas ir buvo paskirtas Šarūno rinktinės štabo viršininku.

Karinės operacijos Šimonių girioje metu 1949 m. lapkričio 1 d. Šarūno rinktinės partizanų bunkerį netoli Dienionių ežero apsupo MGB 137-ojo šaulių pulko kareiviai. Apsupus Šarūno rinktinės štabo bunkerį, iš aštuonių ten buvusių partizanų trys gyvi nepasidavė ir nusišovė, o kiti, tarp jų ir F. Niaura-Cipras, lapkričio 2 d. buvo suimti.

Ypatingasis pasitarimas 1950 m. balandžio 1 d. F. Niaurą nuteisė 25 metams lagerio ir 5 metams tremties. 1950–1953 m. jis buvo kalinamas Lugovojlage (Karagandos sr., Kazachija), 1953 m. liepos 9 d. perkeltas ir 1953–1954 m. kalintas Kamyšlage (Omsko sr., Rusija). 1954 m. balandžio 16 d. jis perkeltas į Steplagą (Karagandos sr., Kazachija) ir ten kalintas 1954–1959 m., kol 1959 m. kovo 10 d. pervežtas į Dubravlagą (Mordvija, Rusija) ir ten kalintas 1959–1964 m.

Peržiūrėjus bausmę ir ją sutrumpinus, F. Niaura 1964 m. lapkričio 3 d. buvo paleistas į laisvę be teisės grįžti į Lietuvą, todėl išvyko į Latviją.

Nuo 1964 m. iki gyvenimo pabaigos jis gyveno Latvijoje. Mirė 1990 m.