Gimė 1863 m. sukilimo tremtinių iš Užpalių vls., Utenos aps. Karolinos Baukytės ir Kipro Masiulių šeimoje. Augo Latvijoje, baigęs Ilūkstės progimnaziją, toliau mokslus tęsė Varšuvoje. Ten dirbo pas brolį Stasį Masiulį užsienio prekybos firmose, iškildamas iki firmos „Alfa Laval“ skyriaus vedėjo.

1916 m. su šeima persikėlė į Peterburgą, o 1919 m. grįžo į Kauną. 1920 m. balandžio 2 d. paskirtas prekybos skyriaus vedėju prie Lietuvos pasiuntinybės Berlyne. 1923 m. spalio 15 d. paskirtas Lietuvos Respublikos pirmuoju konsulu Tilžėje. Šias pareigas ėjo iki 1927 m. kovo 1 d., kada jį pakeitė Eduardas Jatulis.

Pasitraukęs iš diplomatinės tarnybos V. Masiulis išėjo į prekybos ir pramonės sritį. Praplėtė prekybos namų „V. Masiulis ir J. Baltrušaitis“, įkurtų 1922 m. Šiauliuose, veiklą, įsteigdamas naujus skyrius Telšiuose, Klaipėdoje ir kitur. Prekybos namai prekiavo žemės ūkio mašinomis, žemdirbystės ir pienininkystės įrengimais. Populiarindamas verslą išleido žinyną „Prekybos namų kainininkas“. Ne kartą su pasisekimu dalyvavo respublikinėse žemės ūkio ir pramonės parodose Kaune.

1929 m. gegužės mėn. danai įsteigė garbės konsulatą Šiauliuose. Danijos garbės konsulu paskirtas V. Masiulis. Tuo pačiu dirbo skyriaus vedėju žemės ūkio mašinų atstovybėje Danijoje. Buvo renkamas Šiaulių miesto tarybos nariu. Plėtodamas verslą, Šiauliuose įrengė mechaninę „Bangos“ kepyklą, makaronų fabriką ir kitas verslo įmones.

1940 m. rugpjūtį bolševikai nusavino V. Masiulio prekybinę firmą „Mašinūkis“, didelę „Bangos“ kepyklą ir kitas įmones Šiauliuose, o jį patį su žmona Elena, sūnumis Algirdu Marijonu ir Jurgiu Algimantu 1941 m. birželį ištrėmė į Sibirą. Pradžioje nuvežė į Tengą, Onkudajaus r., Altajaus krašte, 1942 m. ištrėmė į Jakutiją. Ten 1947 m. liepos 18 d. mirė Elena Masiulienė, 1954 m. (ar 1955 ) sausio 22 d. Jakutsko mieste ir Vladas Masiulis.