Lietuvių istorikas, pedagogas, Lietuvos evangelikų reformatų veikėjas. Gimė 1880 m. liepos 21 d. Šimpeliškiuose, Biržų apskrityje, mirė 1931 m. gruodžio 17 d. Kaune. 1903 m. baigė Sankt Peterburgo universitetą. 1903–1908 m. mokytojavo Tomske, Sibire. 1907 m. tapo pradėjusios veikti Lietuvių mokslo draugijos nariu. 1908–1916 m. dirbo mokytoju Semipalatinske. 1916–1918 m. buvo Voronežo 2 gimnazijos direktorius. 1917 m. įsteigė Lietuvių mokytojų institutą – pirmąją lietuvių pedagogų mokyklą Rusijoje. 1918 m. birželio pabaigoje su karo pabėgėlių ešelonu grįžo į Lietuvą. 1918 m. ėjo Lietuvos Tarybos švietimo komisijos Vilniuje pirmininko pareigas. 1918 m. lapkričio mėn. –1919 m. balandžio mėn. buvo švietimo ministras. 1918 m. gruodžio mėnesį surengė pirmąją Lietuvos mokytojų konferenciją. 1919 m. kovo–balandžio mėnesiais buvo švietimo ministras P. Dovydaičio sudarytame ministrų kabinete. 1919–1920 m. Karaliaučiuje parengė ir apgynė disertaciją „Simono Grunau, XVI amžiaus kronisto, reikalu“. 1920 m. Karaliaučiaus universitetas jam suteikė net du mokslinius titulus: filosofijos daktaro ir laisvųjų menų magistro. 1920–1925 m. buvo Panevėžio berniukų ir mergaičių gimnazijų direktorius. Nuo 1922 m. dėstė Lietuvos, Prūsijos, Vokietijos ir Latvijos istoriją Lietuvos universitete. 1925 m. vasarą savo paties prašymu atleidžiamas nuo visų Panevėžyje eitų pareigų. 1925–1927 m. buvo Klaipėdos krašto direktorijos patarėjas švietimo reikalams. 1927 m. rudenį atsistatydino iš pareigų Klaipėdos krašte. 1928 m. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 1930–1931 m. rinko istorinę medžiagą Prancūzijos ir Švedijos archyvuose.

Jonos Yčas pasirašinėjo 6 slapyvardžiais: Dr. J. Y.; J. Y.; J. Yč.; Jonukas; Mažiulis Jonas; Šimpeliškių Jonas.