1944 m. J. Žičkus įstojo į Lietuvos laisvės armiją. 1945 m. kartu su savo bendraklasiais įkūrė pogrindinę moksleivių organizaciją, užmezgė ryšius su Skaudvilės apylinkėse, Viduklės miškuose veikusiu Saturno partizanų būriu, teikė jiems visokeriopą pagalbą. 1945-ųjų kovą jis tapo Lydžio rinktinės Saturno būrio partizanu, slapyvardžiu Daktaras. 1947 m. gegužę grįžo į Skaudvilę tikėdamasis gauti fiktyvius dokumentus. Čia pat buvo areštuotas ir nuteistas 25 metams bei 5 metams be teisių. Bausmę atliko Pečioros ir Intos lageriuose.

Lageryje su tautiečiais – kunigu K. Vasiliausku, J. Kudžma, L. Matuzevičiumi, K. Baniu, P. Medeiša, J. Mociumi ir kitais – susitelkė į kultūrinį būrelį. 1953 m., atslūgus lagerio režimui, nuteistieji rašė eilėraščius, dainas. Jonas rinko, grupavo lagerių poetų kūrinius. Taip „gimė“ jo ranka perrašyti rinkiniai „Veidu į Tėvynę“, „Saulėtekio link“ – net penki politinių kalinių poezijos sąvadai. 1954 m. kartu su J. Raulynaičiu ranka perrašė „Benamių“ poezijos rinkinį.

1957 m. Jonas Žičkus grįžo į Lietuvą. Po įvairių sunkumų įsidarbino Lentvario kilimų fabrike. 1958 m. balandžio 28 d. buvo vėl areštuotas ir už antisovietinę bei nacionalistinę veiklą antrą kartą nubaustas 7 metams lagerio. Kalėjo Mordovijos specialiajame lageryje.

1965 m. grįžęs į Tėvynę apsigyveno Birštone. Sukūrė šeimą. Atgimimo metais Jonas Žičkus aktyviai dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje, buvo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Birštono skyriaus pirmininkas. 1999-aisiais išleido atsiminimų knygą „Nueitas kelias“.