Lietuvos valstybės ir politikos veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Lietuvos Respublikos prezidentas, žemės ūkio specialistas, spaudos darbuotojas. Gimė 1885 m. vasario 26 d. Raseinių apskrities Kaltinėnų valsčiaus Kutalių kaime.

Mokėsi Kaltinėnų liaudies mokykloje. 1904 m. baigė keturias Liepojos gimnazijos klases, 1908 m. – Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Metus tobulinosi Insbruko (Austrija) universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. Atsisakė įšventinimo į kunigus. 1913 m. baigė Halės (Vokietija) universiteto Žemės ūkio institutą.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje buvo vienas iš Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti vadovų Vilniuje. Dėstė gamtos mokslus Lietuvių gimnazijoje, vadovavo Lietuvių pedagoginiams kursams, buvo Vilniaus daržų steigėjas.

1917 m. rugsėjo 18–22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. Išrinktas į Lietuvos Tarybą (vėliau – Valstybės taryba). 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Vadovavo Valstybės Tarybos Tremtinių ir belaisvių grąžinimo komisijai.

Redagavo „Viensėdžio” žurnalą, „Ūkininko” laikraštį.

Vienas Lietuvių krikščionių demokratų partijos steigėjų, jos CK pirmininkas, Ūkininkų sąjungos steigėjas ir pirmininkas.

II Mykolo Sleževičiaus (1918-12-26–1919-03-12) ministrų kabinete buvo ministras be portfelio.

III Prano Dovydaičio (1919-03-12–1919-04-12) ministrų kabinete – ministro pirmininko pavaduotojas, vidaus reikalų, maitinimo ir viešųjų darbų ministras.

IV Mykolo Sleževičiaus (1919-04-12–1919-10-07) ministrų kabinete – žemės ūkio ir valstybės turtų ministras.

1919 m. – vienas iš Ūkio bankų steigėjų.

Steigiamojo Seimo pirmininkas ir einąs prezidento pareigas.

I Seimas (1922 m.) A. Stulginskį išrinko Lietuvos Respublikos prezidentu, II Seimas jį perrinko prezidentu (1923-06–1926-06).

III Seimo pirmininkas (1926-12–1927-04).

Kai Prezidentas A. Smetona paleido III Seimą, A. Stulginskis pasiūlė nenutraukti demokratinės lietuvių visuomenės raidos ir skelbti naujus Seimo rinkimus. Jo siūlymą ignoruojant, 1935 m. kartu su buvusiu Prezidentu K. Griniumi, buvusiais premjerais paskelbė pareiškimą prezidentui A. Smetonai dėl gyventojų nepasitenkinimo, siūlydamas įvesti viešą valstybės lėšų naudojimo kontrolę, reikalaudamas laisvės spaudai, kuri būtų atsakinga tik teismui.

1927 m. iš politinio gyvenimo pasitraukė, tvarkė savo ūkį Kretingos valsčiaus Jokūbavo dvare. 1926–1941 m. buvo Pauliaus Dogelio gamybinio ūkio vedėjas, kooperatyvų „Lietūkis”, „Linas” tarybų narys.

1941 m. birželio 13 d. okupacinė sovietų valdžia jį suėmė ir ištrėmė į Krasnojarsko kraštą. 1952 m. jis buvo nuteistas kalėti 25 metus, bet po 2 metų paleistas, dirbo Komijos ATSR: sandėlininku Kvitkevoso miškų pramonės ūkyje, agronomu Pezmago tarybiniame ūkyje.

1956 m. A. Stulginskiui leista grįžti į Lietuvą. 1957–1959 m. jis dirbo vyresniuoju moksliniu bendradarbiu Vytėnų sodininkystės daržininkystės bandymų stotyje.

Mirė 1969 m. rugsėjo 22 d. Kaune. Palaidotas Panemunės kapinėse.