Rašytojas, dramaturgas, lietratūros kritikas. 1931–1934 m. studijavo Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. 1935 m. pradėjo spausdinti apsakymus žydų periodiniuose leidiniuose. 1936–1940 m. dalyvavo Raudonosios pagalbos organizacijos veikloje. 1940–1941 m. dirbo žydų laikraščio „Der Emes“ redakcijoje. Antrojo pasaulinio karo metais Raudonosios armijos 16 lietuvių divizijos kareivis, sužeistas prie Oriolo. Pokario metais, uždarius Lietuvoje žydų spaudą, pradėjo rašyti lietuviškai kritikos straipsnius. 1948–1959 m. vadovavo žurnalo „Pergalė“ Kritikos skyriui. 8 deš. grįžo prie gimtosios jidiš kalbos, vertė į ją savo lietuviškas pjeses apie žydų likimą. Parašė apsakymų (rinkinys „Neatplėšk mano laiško“ 1964), pjesių („Nepalik manęs, Liuda“, pastatyta 1963, „Užupio drama“, pastatyta 1967, „Penkiese prie vaišių stalo“, pastatyta 1971, „Širdis dėžutėje“, pastatyta 1976, „Tardytojas“, pastatyta 1978; rinkinys „Užupio drama“ 1981). Kūryboje vyrauja moralinės, dvasinio apsisprendimo temos, aukštų siekių ir buitiškumo konfrontacija. Veikėjai – pokario aktyvistai, aukšti sovietiniai pareigūnai, išgyvenantys pasimetimo krizę. Dar išleista straipsnių apie lietuvių literatūrą rinkinys „Knyga ir tikrovė“ (1961), knyga „Užtrenktos durys: Laiškai iš Vilniaus į Tel Avivą“ (1993), pjesė „Šuolis į nežinią“ (1995). Apie J. Josadę sukurtas dokumentinis filmas „Iliuzijos“ (1993, režisieriai D. Matuzevičienė, K. Matuzevičius).