Muziejininkas, kraštotyrininkas, vertėjas. Gimė 1887 m. spalio 10 d. Užpalių valsčiuje, Gaigalių kaime, Utenos rajone. Mirė 1980 m. gruodžio 30 d. Kaune. Palaidotas Užpalių kapinėse, Utenos rajone.
Mokėsi Užpalių pradžios mokykloje, Palangos progimnazijoje, Liepojos gimnazijoje. Tėvų raginamas įstojo į Kauno kunigų seminariją, bet ją metė. Išlaikęs mokytojo egzaminus, nuo 1908 iki 1958 m., su pertraukomis, dirbo pedagogo darbą: mokytoju, direktoriumi, inspektoriumi Rokiškio, Skapiškio, Radviliškio, Utenos, Ukmergės, Dusetų, Pakruojo, Salų mokyklose.
1912–1917 m. neakivaizdžiai studijavo Maskvos archeologijos institute. Apgynė disertaciją „Materialy k istorii niesvobodnogo soslovija Kniažiestva Litovskogo“ ir gavo diplomuoto archeologo vardą. Archeologu nedirbo, nes nebuvo laisvų etatų. Laisvalaikiu rinko archeologinius radinius, tautodailę, senienas ir 1929 m. įkūrė Utenos istorijos muziejėlį. Buvo paskirtas jo vedėju.
1940 m. okupantų priverstas palikti Uteną ir darbą muziejuje. 1951 m. rudenį buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą (Rusija). 1956 m. grįžo į Lietuvą.
Buvo parengęs monografijas apie Užpalius ir Uteną, bet dėl lėšų stokos jos nebuvo išspausdintos. Karo ir suiručių metais rankraščiai dingo.
Mokėjo lenkų, rusų, vokiečių lotynų kalbas. Į lietuvių kalbą išvertė Hermano Vartbergės „Kroniką“, Vygando Marburgiečio „Naują Livonijos kroniką“, „Senąją Livonijos kroniką“, „Eiliuotą Livonijos kroniką“, Petro Dusburgo „Prūsų žemės kroniką“.
A. Namiko sukauptą biblioteką ir rankraščius duktė Veronika Čarneckienė perdavė Utenos kraštotyros muziejui.

Parengta 2006 m. pagal Uteno kraštotyros muziejaus informaciją.