Kunigas, rašytojas, vertėjas, mokslo populiarintojas.1863–1868 m. mokėsi iš pradžių Varnių, vėliau Kauno kunigų seminarijoje, 1868–1871 m. – Petrapilio dvasinėje akademijoje, kurią baigė teologijos kandidatu. 1871 m. įšventintas kunigu, paskirtas Kėdainių vikaru, nuo 1875 m. Vadoklių klebonas. Nuo 1902 m. buvo Dusetų altarista, 1908–1914 m. Ramygalos parapijos Ėriškių filialistas, 1914–1915 m. Uliūnų klebonas; Žemaičių vyskupijos garbės kanauninkas. Rėmė knygnešius, platino lietuviškas knygas, skatino parapijiečius mokytis.
Rašyti Balvočius pradėjo 1898 m. Rašė ir daugiausia savo lėšomis išleido visą eilę originalių, verstų ar sulietuvintų liaudžiai skirtų knygų. Daug vertė iš kitų kalbų. Parengė spaudai lenkų-lietuvių kalbų žodyno rankraštį (1898 m.). Pirmosios astronominės knygelės lietuvių kalba „Sodiečių draugas” (1909 m.) autorius.
Bendradarbiavo 1905 m. „Lietuvių laikraštyje", 1905–1908 m. „Žvaigždėje", 1905–1908 m. „Vilniaus žiniose", 1906 m. „Nedėldienio skaityme", 1908 m. „Draugijoje". Spaudoje pasirašinėjo slapyvardžiais: J. Gerutis, Prietelius, Vadoklietis.

Amžininkai atsimena, kad J. Balvočius buvo originali ir spalvinga asmenybė, tikras kaimo kunigas: mėgdavęs sutaną nusimetęs dalgiu pamojuoti ar kitų ūkio darbų padirbėti. Ponų draugystės neieškojęs, gyvenęs asketiškai; dėvėjęs namie austą drabužį.

1875–1902 m. klebonavęs Vadokliuose 1876 m. padidino bažnyčią, pristatė šonines koplyčias, parapijos ūkinius trobesius. Jis rūpinosi labdara, švietimu, blaivybe, garsėjo gražiais pamokslais. Klebonaudamas Ėriškiuose (1907–1914 m.) pastatė kleboniją, 1908 m. įkūrė mokyklą. Kunigas, pastatęs bažnyčią Ūliūnuose (Panevėžio rajone), o sau kaip kleboniją surentęs tik mažytę grytelę, sakė: „kam man palociai... aš gyvenu tarp žmonių ir su žmonėmis”.