Rašytojas, žurnalistas. Gimė 1927 m. sausio 5 d. Narkūnų kaime (Šakių r.), mirė 1954 metų birželio 22 d.

Dar vaikystėje į būsimojo poeto sąmonę įsiskverbė socializmo idėjos, kurias jam aiškino tėvas, anksčiau dirbęs Vokietijos metalurgijos fabrikuose, Škotijos anglies kasyklose, dalyvavęs Spalio revoliucijoje. Socialinės nelygybės supratimą, neapykantą turtingiesiems ugdė skurdžios sąlygos, kuriose gyveno Grybų šeima. Mokydamasis Jurbarke, kur persikėlė tėvai, V. Grybas skaitė pogrindyje išleistas komunistines knygas, revoliucinę poeziją, sukūrė pirmuosius eilėraštukus.

V. Grybas visą gyvenimą didžiavosi savo komunistinių įsitikinimų tvirtumu. Okupacijos estafetę iš Vokietijos perėmus Rusijai, jis nekantriai laukė, kada gimnazijoje bus įsteigta komjaunimo organizacija, kad galėtų jon stoti pirmuoju, nes, jo įsitikinimu, gimnazijoje nebuvę idėjiškesnio „jaunojo komunisto“.

1947 m. Raseinių apskrities laikraštis išspausdino pirmuosius V. Grybo eilėraščius – „Didysis žmogus“ ir „Žodis piliečiui“, nors poeto kūrybos pradžia siekia dar karo metus. Šis debiutas spaudoje paskatino V. Grybą vis dažniau imtis plunksnos.

Persikėlęs į Vilnių, V. Grybas pradėjo intensyviai kurti. Be to, dirbo žurnalistu respublikinių laikraščių ir žurnalų redakcijose. Kaitriausią energiją ir pilietinę aistrą V. Grybas paskyrė poezijai, temperamentingai teigdamas kovingo aktyvumo poziciją gyvenime bei kūryboje. Aštrus, kupinas gilaus tikėjimo „tauriais“ komunistiniais idealais poeto žodis skambėjo literatūros vakaruose, kreipėsi į kovojančią ir dirbančią liaudį iš laikraščių bei žurnalų puslapių.

Nuo 1948 m. V. Grybas dirbo „Literatūros ir meno“ skyriaus vedėju, o po metų buvo paskirtas šio laikraščio atsakinguoju sekretoriumi.

1949 m. pasirodė pirmoji V. Grybo knygutė „Tiesiu taikymu“. Ją sudaro 30 eilėraščių ir „Keturių eilėraščių“ ciklas.

Kategoriškas pasaulėžiūros ir idėjinių principų akcentas, neigiąs bet kokią neryžtingumo ar kompromiso prielaidą poezijoje, griežtai, raiškiai žymi idėjinės bei estetinės autoriaus pozicijos (lakoniškai išreikštos antrašte – „Tiesiu taikymu) vientisumą. V. Grybui neegzistuoja distancija tarp tikrovės ir meno tikslų, vadinasi, idėjinės ir estetinės poeto aspiracijos negali nesutapti.