Istorikas, teisės istorikas. Gimė 1892 m. rugpjūčio 23 d. Mintaujoje (dab. Jelgava), mirė 1960 m. liepos 28 d. Vilniuje.

Kalbininko Jono Jablonskio sūnus.

1909 m. baigė Panevėžio gimnaziją. 1909–1911 m. studijavo Peterburgo psichoneurologijos institute, 1911–1916 m. Maskvos universiteto Teisės fakultete.

1919 m. vedė Maskvos universiteto absolventę matematikę Sofiją Landsbergytę. 1919 m. bolševikų valdžios paskirtas Centrinio istorijos archyvo vedėjo pavaduotoju.

1919–1920 m. rūpinosi Lietuvos archyvų organizavimu bei knygų ir archyvinės medžiagos iš Lietuvos dvarų pargabenimu į Kauną. 1919–1936 m. Valstybinės archeologijos komisijos narys, 1930–1935 m. pirmininkas. 1922–1939 m. Kauno apygardos teismo teisėjas. 1929 m. su grupe istorikų Kaune įsteigė Lietuvos istorijos draugiją. 1933 m. baigęs Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultetą, nuo 1935 m. universiteto neetatinis lektorius, nuo 1940 m. docentas, nuo 1941 m. profesorius. 1938–1940 m. Valstybės tarybos narys.

1940–1941 m. LSSR Centrinio archyvo Pažaislyje direktorius. 1941 m. balandžio 25 d. įsteigus LSSR MA Istorijos institutą, tapo pirmuoju jo direktoriumi (iki 1943). 1944–1960 m. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius. Nuo 1946 m. Lietuvos istorijos instituto mokslinis bendradarbis, nuo 1958 m. LSSR istorijos Ikispalinio laikotarpio sektoriaus vadovas. 1956 m. tapo LSSR Mokslų akademijos tikruoju nariu.

Rinkiniuose „Lietuvių kultūra ir jos veikėjai“ (1973) surinktos studijos apie lietuvių kalbos plitimą ir Katalikų bažnyčios įtaką šiam procesui, pateikta naujų duomenų apie žymiausius senosios Lietuvos kultūros veikėjus, „Istorija ir jos šaltiniai“ (abu sudarė V. Merkys, 1979) – paskelbti XIII a. vid.–XV a. pr. Lietuvos, LDK teisės istorijos, taip pat archeografijos, ypač diplomatikos tyrimai.

„LTSR istorijos“ (1957 t. 1; LSSR valstybinė premija 1958) vienas autorių.

Parengė istorinių šaltinių publikacijas: „XVI a. Lietuvos inventoriai“ (1934), „Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje“ (1941 d. 1; paskelbė kelis šimtus žodžių, lietuviškų terminų, daugiausia iš XVI–XVIII a.), „Lietuvos inventoriai XVII a.“ (su M. Juču, 1962), „LTSR istorijos šaltiniai“ (su kitais; 1955 t. 1), „Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais“ (1959 d. 1; redagavo d. 2 1961), „Raganų teismai Lietuvoje“ (su R. Jasu, 1987), spaudai parengė P. Pakarklio sudarytą dokumentų rinkinį „Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams“ (1960).

Įvertinimas:

1928 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 2 laipsnio ordinas.
1958 m. LSSR valstybinė premija.
1959 m. LSSR nusipelnęs mokslo veikėjas.