Prancūzų poetas. Tikr. Wilhelm Apollinaris de Kostrowitzky. Paryžiuje. Italo aristokrato ir lenkės bajoraitės nesantuokinis sūnus. 1861–1866 m. G. Apolinero motina su tėvais gyveno Vilniuje.

1901–1902 m. jis dirbo guverneriu Vokietijoje; čia sukūrė ciklą „Reiniškieji eilėraščiai“, kuriame ryšku vokiečių romantinės poezijos įtaka. 1903 m. su A. Jarry, A. Salmonu ir M. Jacobu Paryžiuje leido žurnalą „Festin d‘Esope“. Išleido straipsnių rinkinį „Tapytojai kubistai“ (1913).
Kaip savanoris dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, buvo sunkiai sužeistas.
Išleido eilėraščių rinkinius „Bestariarijus“ (1911), „Alkoholiai“ (1913), „Kaligramos“ (1918).
Propagavo modernizmo estetiką (esė „Naujoji dvasia ir poetai“ (1918). Svarbiausios poezijos temos – žmogaus būties, gyvenimo prieštaringumo apmąstymai istorijos ir laiko kontekste, dramatiški vienatvės, kančios, nerimo, meilės išgyvenimai.
Mėgino suartinti poeziją ir tapybą (poezijoje gausu didmiesčio vaizdų, būdingų dailininkų kubistų kūrybai), realistines detales siejo su pasąmonės vaizdiniais.
Eilėraščiai grindžiami laisvomis asociacijomis, jiems būdinga staigi vietos ir laiko kaita, prozinė struktūra, nėra skyrybos ženklų.
Ypač novatoriškos poemos „Zona“, „Nelaimingojo įsimylėjėlio daina“ ir poezijos rinkinys „Kaligramos“, kuriame išspausdinta pokalbio formos eilėraščių, sudėliotų iš dialogų ir atsitiktinių vaizdų nuotrupų, ir vizualinių eilėraščių (eilutės sudaro konkrečių objektų – butelio, trykštančio fontano ir kitokį pavidalą).
Dramoje „Teiresijo krūtys“ (1917) naudojamas realistinių vaizdų ir vizijų montažas, jos pratarmėje pirmąsyk pavartotas siurrealizmo terminas.
Po mirties išleista romanas „Sėdinti moteris“ (1920), eilėraščių rinkiniai „Mano meilės šešėlis“ (1947), „Melancholiškas sargybinis“ (1947), „Eilėraščiai Lu“ (1955), „Nespausdinti eilėraščiai“ (1956) ir kt.
Eilėraščių vertimų į lietuvių kalbą paskelbta knygoje „XX a. Vakarų poetai“.