Tomas Sternsas Eliotas

Vardas Tomas Sternsas
Pavardė Eliotas
Vardas originalo kalba Thomas Stearns
Pavardė originalo kalba Eliot
Profesija poetas, dramaturgas, literatūrologas, mokytojas
Gimimo data 1888-09-26

Išsami biografija

Poetas, dramaturgas, literatūros tyrinėtojas. Gimė 1888 m. rugsėjo 26 d. Saint Louis (Misūrio valstija), mirė 1965 m. sausio 4 d. Londone.

Po studijų (1906–1916) Harvardo universitete, Sorbonoje, Oksfordo universitete apsigyveno Londone.

Dirbo mokytoju, tarnavo banke, vadovavo leidyklai „Faber and afber“. Redagavo žurnalus „Egoist“ (1917–1919), „Criterion“ (1922–1939).

Ankstyvoji kūryba artima imažizmui. Poezijos rinkiniuose „Prufrokas ir kiti pastebėjimai“ (1917), „Eilėraščiai“ (1919) ryšku laiko, pažinimo, būties problemos, antiromantinėmis, ironiškomis intonacijomis vazduojamas šiuolaikinės civilizacijos dvasiškai išsekintas žmogus.

Svarbiausias kūrinys – poema „Bevaisė žemė“ (1922, lietuvių k. 1972, pavadinimu „Nevaisingoji žemė“). Joje metaforiškai, gausiomis mitologinėmis ir literatūrinėmis paralelinėmis ir simboliais atskleidžiamas XX a. pr. kultūros nuopolis, po Pirmojo pasaulinio karo išryškėjęs dvasinis bejėgiškumas ir tuštumas, keliami teisingumo ir neteisybės, kaltės ir atsakomybės klausimai. Poema pasižymi kriticizmu, ironija, intelektualumu.

Poemoms „Tuščiaviduriai žmonės“ (1925, lietuvių k. 1969), „Pelenų diena“ (1930, lietuvių k. 1987), poemų ciklui „Keturi kvartetai“ (1935–1943, lietuvių k. 1988) būdinga krikščioniškoji pasaulėjauta, iškylanti kaip atsvara dabartinių laikų dvasinei krizei. T. S. Elioto poetinėje kūryboje atskleidžiamas individo vidinio pasaulio ir aplinkos nesuderinamumas, aukštinamos žmogiškos vertybės; jai būdinga daugiareikšmė simbolika, sugestijos bei aliuzijos, vaizdų montažas, šiurkšti poetinė kalba.

T. S. Elioto poezija turėjo įtakos XX a. poezijos raidai.

Eiliuotose dramose „Žmogžudystė katedroje“ (1935, lietuvių k. pastatyta 1991), „Šeimos susitikimas“  (1939), „Kokteilių vakarėlis“ (1950), „Asmens sekretorius“ (1953), „Pagyvenęs valstybės vyras“ (1958) plėtojamos pasiaukojimo, kančios ir  atpirkimo temos, ryšku priešinimasis visuomeniniam konformizmui.

Humoristiniame eilėraščių rinkinyje vaikams „Seno oposumo knyga apie praktiškas kates“ (1939) ironizuojama miesčioniška gyvensena, žymu paradokso poetika.

Literatūros kritikos veikaluose ir literatūrinėse bei filosofinėse esė „Tradicija ir individualus talentas“ (1917), „Šventoji giria“ (1920), „Dialogas apie draminę poeziją“ (1928), „Rinktinės esė“ (1932), „Krikščioniškosios visuomenės idėja“ (1939), „Pastabos apie kultūros apibrėžimą“ (1948), „Poezija ir drama“ (1951) analizuojama antikinės, Renesanso, klasicizmo ir baroko literatūros reikšmė kultūros bei literatūros raidai, kritiškai vertinamas meno subjektyvizmas, pabrėžiama visuomenės elitinio sluoksnio svarba, nagrinėjamas krikščioniškųjų vertybių ir šiuolaikinės visuomenės santykis, propaguojamas poetinės dramos žanras.

Lietuvių kalba išleista poezijos knyga „Pavasaris žiemos vidury“ (1991).

Įvertinimas: Nobelio premija (1948).

Apdovanojimai

Kiti apdovanojimai 1948 m. – Nobelio premija.

Šaltiniai

Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004, t. 5.