Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas. Jaunystėje priklausė Vydūno draugijai Tilžėje, aktyviai dalyvavo Klaipėdos krašto jaunimo veikloje, bendradarbiavo Mažosios Lietuvos laikraščiuose "Apžvalga" ir "Lietuvių balsas". Buvo Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos sekretoriumi. 1920–1923 m. girininkas ir muitinės viršininkas Lauksargiuose. Po Klaipėdos krašto sukilimo, 1923 02 23–04 30 reikalų vedėjas ir buhalteris prie Lietuvos vyriausybės įgaliotinio Klaipėdos krašte, dirbo su Antanu Smetona ir Jonu Budriu. Grįžęs į girininkų tarnybą buvo paskirtas Aukštumalos pelkių prižiūrėtoju (vok. Moorvogt). 1938 m. perkeltas į Dinkių vyriausiąją girininkiją. Naciams okupavus Klaipėdos kraštą, 1939–1940 m. Palangos ir Kretingos muitinės valdininkas. 1941 m. repatrijavo į Vokietiją. Nuo 1946 m. Vokietijoje Mažosios Lietuvos tarybos ir prezidiumo narys bei sekretorius, vicepirmininkas. Po E. Simonaičio mirties (1969) ėjo tarybos pirmininko pareigas. Veikė Pasaulio lietuvių bendrijos Vokietijos krašto tarybos kontrolės komisijoje. Rašė į Apžvalgą ir Prūsų lietuvių balsą. Nuo 1952 m. Mažosios Lietuvos Tėvynės Mylėtojų draugijos pirmininkas, Keleivio administratorius, veiklus Liubeko lietuvių bendruomenės, evangelikų liuteronų parapijos tarybos narys. Sukūrė lietuvišką šeimą: vedė lietuvę Madlę (Mažosios Lietuvos ūkininko Matijošaičio dukterį), lietuviškai išauklėjo du sūnus – diplomuotą miškininką, majorą Arną (kurį laiką jis dirbo Keleivio redaktoriumi), inžinierių Alfredą ir dukterį Ireną. Nors senatvėje jam buvo amputuotos abi kojos, Endrikaitis buvo dvasiškai stiprus ir iki mirties domėjosi lietuviška veikla. Palaidotas Liubeko kapinėse.