Visuomenės veikėja, knygnešė, daraktorė. Gimė 1886 m. balandžio 23 d. Gudelių k. (Anykščių r.), mirė 1970 m. Panevėžyje, palaidota Troškūnų (Anykščių r.) kapinėse.

Tėvai – žemdirbiai valstiečiai, turėjo 13–20 hektarų žemės. Augo keturių vaikų šeimoje, buvo vyriausia.

Vaikystėje K. Jonelytė talkino tėvams namų ūkio darbuose, padėjo auginti mažesnius vaikus, todėl negalėjo mokytis. Žiemomis motina pramokė skaityti iš knygnešių atgabento lietuviško elementoriaus, rašyti apie 1900 m. išmokė Troškūnų vikaras Pranciškus Janulaitis. Pati prasilavinusi, mokė ir kitus kaimo vaikus skaityti lietuviškai.

Jaunystėje apie 1902–1903 m. vienus metus K. Jonelytė gyveno Šiauliuose, kur mokėsi siūti. Čia ji susipažino ir bendravo su demokratiškai nusiteikusiu jaunimu: Jonu Biliūnu, Antanu Didžiuliu, Pranu Mažyliu, Vincu Mickevičiumi-Kapsuku, Janulaičiais, įsitraukė į socialdemokratinį judėjimą, padėjo platinti lietuvišką spaudą. Grįžusi į kaimą, ji uždarbiavo, siūdama drabužius Troškūnų apylinkių kaimų žmonėms.

Bendraudama su aplinkinių kaimų šviesuomene, K. Jonelytė įsitraukė į visuomeninę veiklą, buvo aktyvi 1905 m. tautinio judėjimo dalyvė, Troškūnų valsčiaus socialdemokratų kuopelės narė, organizavo susirinkimus ir mitingus, platino revoliucinę spaudą, atsišaukimus. Ji artimai bendravo su Stanislovu Didžiuliu, Okuličiais, aktyviai jiems talkino. K. Jonelytė dalyvavo 1905 m. rugpjūčio 28 d. slaptoje gegužinėje Rubikių ežero Didžiojoje saloje, kur buvo susirinkę keli šimtai patriotiškai nusiteikusių jaunuolių, buvo platinamos proklamacijos.

1905 m. gruodžio 4–5 d. ji buvo Didžiojo Vilniaus Seimo narė, grįžusi į tėviškę, platino to Seimo nutarimus.

Už dalyvavimą pasipriešinimo judėjime K. Jonelytė 1905 m. gruodžio 19 d. buvo carinės valdžios kazokų namuose suimta ir kalinta Kauno kalėjime, bet, sumokėjus 400 rublių užstatą, po keturių mėnesių buvo išleista. 1907 m. ji vėl buvo suimta, kalinta Ukmergės kalėjime, bet už užstatą išleista. Apkaltinta priklausymu Lietuvos socialdemokratų partijai, 1910 m. vasario 19 d. Vilniaus teismo rūmuose ji buvo nuteista kartu su Juzefa Okuličiene, po to vėl kelis mėnesius kalinama.

Nuo 1910 m. persekiojimams pasibaigus, ji gyveno tėviškėje ir dirbo šeimos ūkyje. Apie 1913 m. K. Jonelytė išvyko gyventi į Panevėžį, kur tuo metu mokėsi jos jaunesnis brolis. Panevėžyje ji susipažino su būsimu vyru K. Repčiu ir ištekėjo prieš jo tėvų, valdžiusių 80 hektarų ūkį, valią, nes buvo beturtė. Nuo 1914 m. ji apsigyveno pas vyrą, tačiau nesutarė su jo gimine, nuo 1918 m. kūrėsi ir skurdžiai gyveno privačiame ūkyje.

1948–1955 m. K. Repčienė gyveno Panevėžyje, 19551969 m. – Laukagalio vienkiemyje netoli Pušaloto (Pasvalio r.), o nuo 1969 m. iki gyvenimo pabaigos – vėl Panevėžyje.

1969 m. K. Repčienė savo prisiminimus apie lietuvybės veiklą papasakojo A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorei Teresei Mikeliūnaitei, rankraščiai saugomi Muziejaus fonde.