Julijonas Kumpikas-Kumpikevičius (1910-04-29 Čepiškės dvr.–1985-05-23; 1987-07-15 buvo palaidotas Petrašiūnų kapinėse Kaune, šalia mamos Joanos Kumpikevičienės), lietuvių civilinės aviacijos pradininkas, pirmasis Lietuvos tarptautinis civilinis lakūnas.
1919–1923 m. mokėsi Mažeikių pradžios mokykloje, 1923–1925 m. - Mažeikių gimanzijoje. Du broliai buvo garsūs Lietuvoje inžinieriai. Vyriausias brolis, profesorius Leopoldas Kumpikas ilgą laiką dirbo Kauno technologijų universitete, buvo vieno iš fakultetų dekanas. Sesuo Jadvyga ištekėjo už diplomato, daktaro Antano Trimako. Sesuo Cecilija pasirinko muzikės kelią, ištekėdama už smuikininko Antano Raucho, sesuo Viktorija buvo poetė ir ištekėjo už dailininko Rimto Kalpoko.
Nuo jaunų dienų traukė erdvė, svajojo tapti lakūnu. Atlikęs Kaune karinę prievolę ir patarnavęs lėktuvui puskarininkiu, norėjo stoti į Lietuvos aeroklubo civilinių lakūnų kursus. Vėliau atsidūrė Čekijoje, kur padedant vienam čekų aviacijos karininkui, įstojo į T. Masariko lakūnų mokyklą. 1934 m. kovo 5–9 surengė skrydį iš Prahos (Čekija) į Kauną. Buvo jaučiama didžiulė įtampa, nes nuo tragiškos Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūties buvo praėję tik aštuoni mėnesiai. Sningant, pučiant stipriam vėjui skrido senu, iš apyvartos nurašytu lėktuvu, neturinčiu jokių navigacijos prietaisų. Skrendant virš Vokietijos, šūviais jis buvo priverstas nutūpti. Vokiečiai areštavo jaunąjį pilotą, tačiau, išsiaiškinę skrydžio aplinkybes, ne tik jį paleido iš areštinės, bet ir davė degalų, iškėlė vaišes. Antrą skrydžio dieną dėl itin blogų oro sąlygų lakūnas sunkiai orientavosi erdėje, turėjo labai žemai nusileisti ir skristi apverstu lėktuvu.
Trečią dieną Lietuvoje jį sutiko labai iškilmingai: į sutikimą susirinko visi karo aviacijos karininkai, sakė kalbas, džiaugėsi laimingai pasibaigusiu skrydžiu, apgyvendino „Metropolyje“. Jis porą savaičių dalijo interviu, kalbėjo per radiją.
J. Kumpikas-Kumpikevičius tapo pirmuoju Lietuvos civilinės aviacijos lakūnu, jam suteiktas tarptautinio lakūno vardas. 1939 m. rugpjūčio 23-ią d. vedė Marijampolietę prancūzų kalbos mokytoją Izabelę Avižienytę. 1940 m. jis buvo paskirtas Vilniaus šaulių aviacijos būrio vadu. Dirbo Vilniaus ruožo transporto viršininku ir globojo šaulių lakūnus. Karo metu vokiečiai jį buvo įkalinę, vėliau paleido. Po Antrojo pasaulinio karo su šeima emigravo į Vokietiją, iš ten į JAV. Dirbo vienoje JAV aviacijos gamykloje mašinistu. Vienu metu buvo Šaulių kuopos Niujorke pirmininkas. Per jo pastangas, kuopa buvo pavadinta Simo Kudirkos šaulių kuopa.
