Filosofas. Adolfo Abichto (Adolf Abicht) tėvas.
I. Kanto ir K. L. Reinholdo sekėjas.
1788–1804 m. dėstė filosofiją Erlangeno universitete, 1804–1816 m. Vilniaus universiteto profesorius.
Vokietijoje išleido daugiau kaip 20 veikalų. Svarbiausi: „Elementariosios filosofijos sistema“ (1795), „Persvarstyta spekuliatyviojo proto kritika“ (2 t., 1799), „Filosofijos enciklopedija“ (1804, lietuviška ištrauka 1979).
Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu (1788–1793) suartėjęs su I. Kanto filosofija ją kreipė šviečiamosios filosofijos tradicijų link, vėliau (1794–1816) kantizmo raidoje iškilus sunkumams pervertino ir sutvirtino savo filosofiją (gilino kantiškąjį apriorizmą, modifikavo daikto savyje sampratą).
Vilniuje išleido veikalą „Filosofijos, tikrąja prasme taip vadinamos, pagrindai“ (1818, lietuviška ištrauka 1979).