Gydytojas histologas. 
Sūnūs Liudvikas Abraitis, Vaidotas Blažiejus Abraitis ir Vytautas Abraitis.
Mokytis pradėjo vėlai, nes susirgo tėvas, reikėjo padėti gausiai šeimai. Tik 23 metų amžiaus pradėjo lankyti trečiąją vidurinės mokyklos klasę. 1928 m. baigė Marijampolės gimnaziją. 1933 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą. Jau buvo suradęs darbą Vabalninke, bet dekanas profesorius Vladas Lašas pasiūlė asistento vietą Histologijos ir embriologijos katedroje.
Nuo 1934 m. Vytauto Didžiojo universiteto, 1946–1950 m. Kauno universiteto, nuo 1951 m. Kauno medicinos instituto dėstytojas. 1936 m. Medicinos fakulteto taryba komandiravo jį moksliniam darbui į Prahos Karolio universiteto Medicinos fakulteto Histologijos katedrą. 1938 m. medicinos daktaras, 1941 m. profesorius. 1939–1971 m. Histologijos ir embriologijos katedros vedėjas, 1947–1950 m. Kauno universiteto, 1958–1964 m. Kauno medicinos instituto prorektorius.
1948 m. jis organizavo Lietuvos anatomų, histologų ir embriologų mokslinę draugiją, kuriai iš pradžių ir vadovavo. Dalyvavo įkuriant Lietuvos „Žinijos“ draugiją, tapo aktyviu jos nariu. Skaitydavo visuomenei populiarias paskaitas apie gyvybės vystymąsi, genetiką.
Tyrė virškinimo sistemos organų vystymąsi, kraujagyslių ir širdies audinių struktūrą. Parašė daugiau kaip 50 mokslo darbų.
Bibliografija: „Žmogaus odos struktūros skirtingumai kai kuriose kūno paviršiaus vietose“ (monografija, 1939), „Žmogaus embriologija“ (vadovėlis, 1962), „Histologija“ (vadovėlis, vienas iš autorių, 1970).
Įvertinimas: 1967 m. jam skirta LTSR valstybinė premija.