Juozas Brazaitis (iki 1955 m. Juozas Ambrazevičius),  Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys (1939). Studijavo literatūrą Lietuvos (1922–1927) ir Bonos (1931–1932) universitetuose. 1934–1943 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete, mokytojavo. 1938–1940 m. Ateitininkų sendraugių sąjungos pirmininkas. Parašė vadovėlius „Literatūros teorija. Poetika“ (1930), „Visuotinės literatūros istorija“ (dalis 1 su J. Griniumi, 1931, d. 2 su J. Griniumi ir A. Vaičiulaičiu, 1933, 1991), studiją „Vaižgantas“ (1936), sudarė literatūros chrestomatiją „Naujieji skaitymai“ (su kitais, 3 dalys 1938–1939), straipsnių rinkinį „Lietuvių rašytojai“ (1938). Parengė K. Donelaičio „Metų“ (1940), Maironio „Pavasario balsų“ (1940), V. Pietario, Lazdynų Pelėdos kūrinių naujus leidimus.

1940–1941 m. vienas antisovietinio pasipriešinimo ir Lietuvių aktyvistų fronto vadovų. 1941 06 23–08 05 Lietuvos laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas, švietimo ministras. Vienas neginkluoto antinacinio pasipriešinimo vadovų. Bendradarbiavo antinaciniame pogrindiniame laikraštyje „Į laisvę“ (1942–1944), 1943–1959 m. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto veikėjas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1951 m. persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. 1952 m. laikraščio „Darbininkas“ vienas redaktorių, 1953–1960 m. redagavo žurnalą „Į laisvę“. Kūrė Lietuvių fronto bičiulių sąjūdį, rengė jo programą. Paskelbė straipsnių apie 1940–1944 Lietuvos okupacijas, parašė ir suredagavo politinių memorandumų, išleido knygą „Lietuvos žmonių vardu“ (In the Name of Lithuanian People 1946), „Maža tauta bus nuslopinta“ (Ein kleines Volk wird ausgelöscht 1948). Dokumentinėje knygoje „Vienų vieni“ (lietuvių ir vokiečių kalbomis 1964, 1990 Vilnius) suformulavo iki šiol istoriografijoje vyraujančią lietuvių antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo koncepciją. Bendradarbiavo Lietuvių enciklopedijoje ir „Encyclopedia Lithuanica“.