Medikas, filosofas, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis, disidentas, politinis kalinys.

Algirdas Statkevičius gimė 1923 m. balandžio 1 d. Pusdešrių k. 1943 m. įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti mediciną. Į pogrindžio veiklą įsitraukė 1943 m., bet buvo išvežtas priverstiniams darbams į Vokietiją. Siekdamas greičiau grįžti į Lietuvą, sutiko mokytis žvalgybos mokykloje Karaliaučiuje. 1944 m. pabaigoje buvo parašiutu desantuotas į fronto užnugarį Kazlų Rūdos (Marijampolės apskr.) miškuose. Nenorėdamas vykdyti žvalgybos užduočių naciams, Algirdas paslėpė radijo siųstuvą ir nuvyko į Kauną tęsti medicinos studijų, kur mokėsi iki 1947 m. Supratęs, kad yra sekamas, su fiktyviu pasu kita pavarde dirbo ambulatorijose Biržų, Rokiškio ir Šilutės rajonuose. 1951 m. buvo areštuotas, apkaltintas tėvynės išdavimu ir nuteistas 25 m. lagerio ir 5 m. tremties. Bausmę Algirdas atliko Kemerovo srities lageryje, o nuo 1954 m. - Irkutsko sr. lageriuose. 1956 m. spalį, pritaikius amnestiją, A. Statkevičius nuo tolimesnės bausmės buvo atleistas. Grįžęs į Lietuvą tęsė studijas Vilniaus universitete ir 1958 m. įsigijo medicinos gydytojo specialybę bei gydytojo psichiatro specializaciją. Dirbo kaimo ambulatorijų vedėju, o po to Vilniuje 9-erius metus buvo vyriausiuoju gydytoju ekspertu prie Finansų ministerijos Vyriausiojoje valstybinio draudimo valdyboje. Įsijungė į pogrindinę veiklą. 1966-1969 m. parašė, rašomąja mašinėle keliais egzemplioriais atspausdino ir išplatino „Bendražmogiškumo manifestą“. Dėl to 1970 m. buvo suimtas, teismo posėdyje už tokias platintas mintis A. Statkevičiui paskirtas priverstinis gydymas spec. tipo psichiatrinėje ligoninėje Vilniuje. 1971 m. pabaigoje Algirdas vėl įsitraukė į pogrindinį darbą. 1978 m. A. Statkevičius tapo Lietuvos laisvės lygos (toliau - LLL) Tautinės tarybos nariu. Savo iniciatyva pagamino LLL antspaudą, rašė LLL vardu straipsnius ir juos platino,  išleido pogrindinį veikalą „Šalin vergiją“. 1979 m., remdamasis slaptųjų Molotovo-Ribentropo pakto protokolų tekstais, parašė 50 puslapių straipsnį „Moralinis ultimatumas TSRS vyriausybei“. Su kitais disidentais suformulavo 45 lietuvių, latvių, estų kreipimąsi į didžiųjų pasaulio valstybių vyriausybes bei Jungtinių tautų organizaciją.

1979 m. A. Štatkevičius tapo ir Lietuvos Helsinkio grupės nariu bei parengė šios grupės dokumentus Nr. 18-26 bei parašė antisovietinio turinio kūrinį „Sofiokratija ir geodoroviniai jos pagrindai“. 1980 m. buvo suimtas trečią kartą.

LSSR Aukščiausiasis teismas nuteisė A. Statkevičių kaip ypač visuomenei pavojingą recidyvistą 7 metams kalėti spec. tipo psichiatrinėje Černiachovsko ligoninėje Kaliningrado srityje, iš kur jis įstengė perduoti kelis dokumentus apie kalinimo sąlygas. Dėl to buvo izoliuotas nuo šeimos bei draugų ir perkeltas į Taškento psichiatrinę ligoninę-kalėjimą Uzbekijoje.

1987 m. sausio mėn. A. Statkevičius iš psichiatrinės ligoninės-kalėjimo buvo paleistas. Greitai vėl įsijungė į kovą už laisvą Lietuvą. KGB spaudžiant palikti Lietuvą, jis 1988 m. gegužės mėn. išvyko į JAV, kur trejus su puse metų buvo Lietuvos Helsinkio grupės įgaliotu atstovu Vakaruose, informuodavo pasaulio visuomenę apie žmogaus teisių pažeidinėjimus Lietuvoje, sėkmingai vykdė LLL Tautinės tarybos įgaliotinio lietuvių išeivijai funkcijas, prisidėjo išeivijoje organizuojant įvairių šalių piliečių parašų rinkimą Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybei atkurti - akcijos metu buvo surinkta 5,2 milijono parašų. Ši akcija dėl didžiausio parašų kiekio pateko į pasaulinę Gineso rekordų knygą.

JAV psichiatrų komisija jį pripažino absoliučiai sveiku.

1989 m. A. Statkevičius grįžo į Lietuvą ir toliau dalyvavo visuomeninėje veikloje. Už nuopelnus, siekiant Lietuvos nepriklausomybės, ginant žmonių teises ir laisves okupuotoje Lietuvoje, Algirdas Statkevičius 1999 m. buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.