Teisininkas, Lietuvos politinis ir visuomenės veikėjas.

Gimė 1896 m. vasario 16 d. Raginėnuose, Šeduvos valsčiuje, mirė 1952 m. liepos 12 d. Ozerlage, Taišete, Sibire.
Gimė ūkininkų Juozo Urbaičio (1865–1925 m.) ir Domicelės  Tamošaitytės (1869–1943 m.) šeimoje. Vyriausias brolis Jonas (1888–1970 m.) paveldėjo tėvo ūkį, turėjo tris sūnus ir tris dukteris. 1947 m. su dukra Barbora ištremtas į Sibirą, 1957 m. grįžo į Lietuvą. Vyresnysis brolis Kazimieras (1891–1918 m.) Odesoje baigė medicinos studijas, dirbo gydytoju Jekaterinoslave, vedė, susilaukė dviejų sūnų, bolševikų nužudytas.

Ignas Urbaitis 1921 m. vedė. Žmona Elena Bražionytė (1899–1990 m.) buvo Rusijos caro Nikolajaus II rūmų arklių ūkio vedėjo Juozo Bražionio duktė, baigusi Kilmingųjų mergaičių gimnaziją. Jos sesuo Ona (1900–1973 m.) buvo Astravo dvaro savininko agronomo Petro Variakojo (1892–1970 m.) žmona, jų vaikai – sūnūs Saulius Variakojis, Petras Variakojis ir duktė Rita Kiguolienė. Jauniausia I. Urbaičio sesuo Valerija (1913–2005 m.) – teisingumo ministro Aleksandro Žilinsko (1885–1942 m.), vėliau pulkininko Juozo Narako (1899–1989 m.) žmona.
I. Urbaičio duktė – Elena Urbaitytė, JAV lietuvių dailininkė, skulptorė, sūnūs – pedagogas Algirdas Urbaitis (1931–1987 m.) ir inžinierius konstruktorius Liudvikas Urbaitis (g. 1933 m.).
I. Urbaitis 1915 m. baigė Panevėžio realinę mokyklą, įstojo į Odesos Prekybos institutą, dalyvavo lietuvių organizacijų, kurioms vadovavo Mykolas Sleževičius, veikloje. 1916 m. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, baigė Kazanės karo mokyklą, dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo veiksmuose.
1918 m. grįžo į Lietuvą, įstojo į Lietuvos kariuomenės savanorius. 1924 m. išėjo į atsargą turėdamas kapitono laipsnį.

Nuo 1919 m. Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos narys. 1924–1926 m. Zarasų apskrities viršininkas, 1926 m. demokratinės valdžios perkeltas į Šiaulių apskrities viršininko pareigas, bet po valstybės perversmo, 1927 m. iš pareigų atleistas.

1929 m. baigė Lietuvos universiteto Teisės fakultetą, po to dirbo advokato padėjėju, vėliau prisiekusiuoju advokatu Šiauliuose ir Joniškyje, į kurį važinėjo motociklu. Neturtingus klientus gindavo be užmokesčio, todėl buvo populiarus ne tik Šiauliuose.

1935 m. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos Centro valdybos narys. 1935 m. kovo 15 d. rinkimuose išrinktas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nariu. Dalyvavo kalinių globos draugijos veikloje. 1932 m. jis, Kazimieras Venclauskis ir Vladas Sirutavičius savo lėšomis įsteigė fondą, kurio lėšomis 1940 m. pastatytas Šiaulių dramos teatras. Vienas Šiaulių kraštotyros draugijos steigėjų ir rėmėjų. 1938 m. Šiauliuose įkūrė „Rotary” klubą ir jam vadovavo.

1941 m. liepą vokiečių karinis komisaras jį vėl paskyrė Šiaulių apskrities viršininku, bet dėl humanistinių įsitikinimų negalėdamas pasirašyti kai kurių sprendimų, rugsėjo 3 d. iš pareigų pasitraukė.
1944 m. lapkričio 11 d. apsilankęs Šiauliuose, pažiūrėti, kaip praėjusio fronto ugnį atlaikė jo namas, NKVD suimtas ir 1945 m. sausio 10 d. nuteistas 15 metų kalėti lageryje. Išvežtas į Vorkutą, kur dirbo anglių kasykloje. 1945 m. lapkričio 7 d. darbe buvo sužeista koja, po 9 mėn. gydymo ligoninėje perkeltas į Čiusovojaus lagerį (Molotovo, dab. Permės sritis). 1949 m. perkeltas į Irkutsko srities Alzamajaus rajono Čiukšos, 1951 m. į Taišeto lagerius. Dėl sužeistos kojos negalėjo sunkiai dirbti, tad likimo draugams padėjo rašyti laiškus, kuriuos, kad galėtų perskaityti sargybiniai, buvo privalu rašyti rusų kalba. Dėl to buvo nemėgiamas lagerio vadovybės. Pagal vienus liudijimus, 1952 m. liepos 15 d. buvo išvarytas į darbus ir, negalėdamas paeiti, sargybinio nušautas pakeliui. Kitais duomenimis, sargybinio pasiųstas valyti teritorijos už zonos ribų, peršautas vos tik peržengęs ribą ir mirė ligoninėje.