Vienas žymiausių XX a. Lietuvos dailininkų (tapytojas, vitražistas, scenografas) ir dailės pedagogų, lėlininkas, profesorius.

Gimė akmenskaldžio šeimoje. 1909–1918 m. gyveno emigracijoje JAV. Grįžus, baigė Šiaulių gimnaziją. 1925–1929 m. Kauno meno mokykloje studijavo tapybą, bet buvo iš jos pašalintas už dalyvavimą studentų streike. Studijas tęsė Prancūzijoje: 1929–1931 m. Paryžiaus aukštojoje taikomojo ir dekoratyvinio meno mokykloje (École Supérieure des Arts et Métiers), 1930–1931 m. Moderno akademijoje (Académie de l’Art Moderne). Studijos svetur buvo itin reikšmingos S. Ušinskui kaip modernistui. Tuo laikotarpiu jis labiausiai gilinosi į vitražų ir scenografijų subtilybes.
1931 m. S. Ušinskas grįžo į Lietuvą ir surengė pirmąją personalinę parodą Kaune ir Šiauliuose. Po jos sulaukė kvietimo dirbti Valstybės teatre scenografu. Nuo 1932 m. apipavidalino spektaklius dramos, operos ir baleto teatruose. 1936 m. įkūrė profesionalų lėlių teatrą, o 1938 m. sukūrė  pirmąjį garsinį lėlių filmą Lietuvoje „Storulio sapnas“. 

1934–1940 m. Kauno meno mokykloje dėstė monumentaliąją tapybą (vitražą ir scenografiją), nuo 1935 m. vadovavo dekoratyvinės tapybos studijai.

1937 m. Niujorke surengė personalinę parodą, porai spektaklių Brodvėjaus teatre sukūrė dekoracijas bei kostiumus, lėles, plafoną „Muzika“.
1940–1954 m. su pertraukomis vadovavo Monumentaliosios ir dekoratyvinės tapybos katedrai Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute ir Lietuvos SSR dailės institute Vilniuje. 1946 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. 1955–1970 m. Kauno politechnikos instituto, nuo 1970 m. – Vilniaus inžinerinio statybos instituto profesorius.

Kaune įsteigė vitražų dirbtuvę, bandė naujas technologijas, sukūrė įsimintinų istorinių, tautinės tematikos vitražų, monumentalių pano ir molbertinės tapybos kūrinių. Nuo 1950 m. pradėjo mokslinius-techninius eksperimentus su vitražais, Lietuvoje pirmasis pradėjo kurti veidrodinius ir blokinius vitražus, kurie buvo instaliuoti visuomeninių pastatų interjeruose ne tik Lietuvoje, bet ir Maskvoje, Ukrainoje, Armėnijoje.

Yra pelnęs svarbių apdovanojimų: 1972 m. apdovanotas LSSR valstybine premija, 1937 m. pasaulinėje Paryžiaus parodoje už scenografijos eskizus ir lėles apdovanotas aukso medaliu ir diplomu. 

Biografiją parengė Lietuvos dailės muziejaus filialo Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centras vyr. redaktorė Laura Patiomkinaitė-Čeikė.