Poetas, prozininkas, vertėjas. Gimė 1904 m. sausio 28 d.  Gaidžiuose (Utenos r.), mirė 1969 m. gegužės 5 d. Vilniuje.

Mokėsi Panevėžio ir Utenos „Saulės“ progimnazijose.

1923–1925 m. raštininkavo Kauno mokesčių inspekcijoje. 1924–1925 m. mokėsi Tautos teatro vaidybos studijoje. Dalyvavimas satyros ir parodijos teatro „Vilkolakis“ spektakliuose pažadino parodijuotojo talentą, kurį sustiprino „keturvėjininkų“ veikla; prie šios grupės prisijungė 1926 m.

Eiliuotą humoristiką, pasirašytą J. Bokso slapyvardžiu, spausdino periodinėje spaudoje.

1933–1940 m. leido (iki 1937 m. kartu su H. Blazu) satyros savaitraštį „Kuntaplis“. 1941 m. hitlerininkų trims mėnesiams buvo uždarytas Pravieniškių koncentracijos stovykloje.

1944–1945 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos sekretorius. Kūrybos pradžioje populiarumo susilaukė literatūrinėmis parodijomis (rink. „3 grenadieriai“, 1926; „13 (Parnasas parodijose)“, 1929). Imituodamas parodijuojamų autorių rašymo manierą, kūrė stilistinį antrininką, parodijuojamą kūrinį perkėlinėjo į familiaraus kontakto zoną, ryškino karikatūrinius pirminio teksto bruožus.

Parodijuotojo gebėjimus atskleidė ir kituose kūriniuose. Poemoje „Išpardavimas dūšios“ (1928) sukuriama klouno kaukė, šaipomasi iš romantikų ir simbolistų ašaringo jausmingumo. „Dičiuje“ (1934) oneginiškos strofos ir žaismingo pasakojimo imitacija, pagrindinio veikėjo karikatūriška poza, epigraminiai kontrastai, kalambūras, ironija, pokštas primena A. Puškino „Eugenijaus Onegino“ stilistinę struktūrą.

Avangardinės krypties poemoje „Artojėliai“ (1, 1930; 1–2, 1940) vyrauja ironiškas disonansas, ekspresyvūs, sąlygiški, tragikomiški nepriklausomybės kovų vaizdai, epigraminio pobūdžio liaudies dainų stilizacija.

Parodijuojama ir satyriniuose humoristiniuose eilėraščiuose (rink. „Sveiki, broliai dainininkai“, 1935; „Kuntaplynas“, 1939).

Epistolinis romanas „Ministerijos rožė“ (1931) irgi sietinas su laiškų romano žanrine imitacija. Karikatūrinio, parodijinio, feljetoninio pasakojimo maniera būdinga romanui „Kelionė aplink stalą“ (1936). Socialistinio realizmo dogmatizmas suvaržė T. Tilvyčio kaip satyriko ir modernaus poeto galimybes. Šnekamosios kalbos stiliumi sukūrė epinę publicistinę poemą „Usnynė“ (1949), kurios meninė vertė buvo konjunktūriškai perdėta (pažymėta stalinine premija). Pirmoji poemos dalis turi tam tikrą meninę vertę dėl tikslių socialinių ir gamtos detalių prisodrinto reljefiško vaizdo.

Laikraštinė publicistika nutolino T. Tilvytį nuo įprasto satyrinio stiliaus knygelėje „Šikšnosparniai“ (1951), eliminavo poemos „Daina gyvybės kaina“ (1962) meniškumą. Paviršutiniškas aprašinėjimas, plakatiškumas, reportažiškas stilius, okupacinės tikrovės padailinimas neigiamai veikė jo lyrinius ir satyrinius eilėraščius (rink. „Baltijos vėjas“, 1948; „Sonetai apie laimę“, 1951; „Eilėraščiai“, 1952; „Tėvynės laukuos“, 1953; „Nameliai mano brangūs“, 1958). Vertingiausi tie eilėraščiai, kur reiškiamas susižavėjimas tėvynės gamta ir paprastų žmonių moraliniu atsparumu.

Parašė atsiminimų, išleido kelionės įspūdžių knygą „Vilnius–Stalinabadas“ (1948).

Išvertė į lietuvių kalbą A. Puškino, N. Nekrasovo, I. Krylovo, A. Bloko, V. Majakovskio kūrinių.