Rusų rašytojas. Grafas. Nuo 1844 m. Kazanės universitete studijavo arabų ir turkų kalbas, 1845–1847 m. – teisę. 1851–1853 m. tarnavo kariuomenėje Kaukaze. 1854–1855 m. dalyvavo Krymo kare. 1857, 1860–1861 m. keliavo po Vakarų Europą. Nuo 1862 m. gyveno Jasnaja Polianoje, ūkininkavo. Propagavo valstietišką gyvenseną, liaudies švietimą. Įkūrė mokyklą valstiečių vaikams, mokytojavo, parašė elementorių, skaitinių knygų. 9 dešimtmečio pradžioje išsižadėjo savo luomo, neigė ankstesnę kūrybą, kritikavo Rusijos visuomeninį ir religinį gyvenimą, propagavo nekonfesinį (individualų) tikėjimą. Skelbė būtinybę pertvarkyti visuomenę: gyventi iš savo darbo ir žemdirbystės, padėti vargstantiems, pripažinti tikėjimo laisvę. Svarbiausias idėjas išdėstė straipsnių rinkiniuose, jomis vadovaujantis XIX a. 9 dešimtmetyje buvo įkurtas tolstojininkų sąjūdis: suburta agrarinių bendruomenių, spausdinta (daugiausia užsienyje) L. Tolstojaus, Glebo Uspenskio, Antono Čechovo kūriniai, švietėjiškos knygelės. 1897 m. sąjūdis paskelbtas sekta, jo nariai persekioti, 1901 m. L. Tolstojus buvo atskirtas nuo Bažnyčios. Lietuvoje tolstojininkų sąjūdis reiškėsi XX a. 3 dešimtmetyje.

Parašė apysakų, apsakymų, apybraižų, romanų, dramų. Žymiausi kūriniai: romanai „Karas ir taika“ (Vojna i mir 4 t. 1863–1869), „Ana Karenina“ (1873–1877), „Prisikėlimas“ (Voskresenie 1889–1899), apysakos „Ivano Iljičiaus mirtis“ (Smert Ivana Iljičia 1886), „Kreicerio sonata“ (Krejcerova sonata 1891), „Tėvas Sergijus“ (Otec Sergij 1912), „Chadži Muratas“ (Chadži-Murat 1912) ir kt. Kūrybai būdinga platus istorinis ir visuomeninis kontekstas, asmenybės ir socialinės aplinkos konfliktas, asmenybės raidos (tobulėjimo ar degradavimo) nuoseklus perteikimas istorinių įvykių, socialinės aplinkos fone, pasakojimui – psichologiškumas, detalus realistinis vaizdavimas. Vėlyvuosiuose kūriniuose sustiprėjo socialinė kritika.