Kunigaikštis, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos (ATR) politikos ir karo veikėjas. Gimė 1612 m. gruodžio 2 d. Papilio dvare prie Biržų, mirė 1655 m. gruodžio 31 d. Tykocino pilyje prie Balstogės, Lenkija, palaidotas Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje.

Kristupo Radvilos (1585–1640) ir Onos Kiškaitės sūnus.

Iš Radvilų evangelikų reformatų šakos – Biržų ir Dubingių kunigaikščių.

1629–1631 m. studijavo Leipcigo, 1633 m. Leideno (Olandija) universitetuose, keliavo po Angliją, Prancūziją.

Globojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) evangelikus reformatus.

Tėvui mirus tapo nekatalikų vadovu, kartu liko ir vienu artimiausių ATR valdovo Vladislovo Vazos šalininkų.

Nuo 1633 m. buvo LDK pakamaris, nuo 1646 m. Lietuvos lauko etmonas ir Žemaitijos seniūnas, nuo 1653 m. Vilniaus vaivada ir nuo 1654 m. dar ir Lietuvos didysis etmonas.

J. Radvilos skirti didžiuoju etmonu naujasis ATR valdovas Jonas Kazimieras (1648–1668) neskubėjo, dėl to 1652 m. J. Radvila per deputatą V. Čičinską pirmasis iš LDK atstovų ir antrą kartą ATR seimų praktikoje Seime panaudojo liberum veto teisę ir nutraukė jo darbą.

Elgėsi kaip savarankiškas ambicingas politikas ir karvedys, konfliktavo su Jonu Kazimieru. Buvo Habsburgų ir Brandenburgo kurfiursto šalininkas.

Vadovavo LDK kariuomenei per B. Chmelnyckio vadovaujamą ukrainiečių kazokų sukilimą (1649 ir 1651 juos sumušė prie Lojovo, 1649 išvadavo Turovą, Mozyrių, Bobruiską, Pinską, 1651 m. rugpjūčio 4 d. užėmė Kijevą ir per 1654–1667 m. ATR–Rusijos karą. Kai Rsijos ir kazokų kariuomenė 1655 m. rugpjūtį užėmė Vilnių ir kauną, o Švedijos kariuomenė – Didžiąją lenkiją, Prūsiją, priartėjo prie Lietuvos, J. Radvila inicijavo ir su pusbroliu B. Radvila, Vilniaus vyskupu J. Tiškevičiumi ir kitais didikais prie Kėdainių pasirašė Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo globon pasidavimo aktą.

Vėliau su LDK didikais ir bajorais su Švedijos atstovais pasirašė Kėdainių sutartį, kuria buvo nutraukta LDK unija su Lenkija ir sudaryta su Švedija – Lietuva tapo Švedijos protektoratu. Už tai ATR Seimas nusavino jo valdas (Biržus, Dubingius, Kėdainius, Nesvyžių, Svėdasus ir kitas).

Kėdainiuose J. Radvila 1649 m. pertvarkė keturlasę mokyklą į gimnaziją, 1650 m. įsteigė soaustuvę (pasikvietė spaustuvininką J. J. Rhetą, pedagogą J. A. Komensky), popieriaus fabriką, 1653 m. Kėdainiams suteikė plačias savivaldos teises.

Jo dvare dirbo matematikas, fortifikatorius, gydytojas, olandų tapytojas A. van Vesterfeldas, poetai D. Naborowskis, Z. Morsztinas ir kiti.

Su pirmąja žmona K. Potockyte turėjo dukterį Oną Mariją, kuri ištekėjo už B. Radvilos. Jai 1645 m. mirus, vedė Valakijos valdovo B. Lupulos dukterį Eleną Mariją, kurios garbei Kėdainiuose pastatydino stačiatikių cerkvę.

Bandydamas įveikti ATR ponų opoziciją išvyko į Palenkę, pralaimėjo Tykocino mūšį (1655), pasitraukė į Tykocino pilį, kur staiga mirė. Palaikai 1676 m. perlaidoti Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje.

Parengta pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją (2011, t. 19, p. 431–432).