Skulptorius, grafikas. Gimė 1881 m. lapkričio 11 d. Margiuose (dab. Naudžiai, Vilkaviškio r.), mirė 1961 m. spalio 2 d. Kaune.

Vienas žymiausių XX a. I pusės lietuvių skulptoių.

1900–1903 m. mokėsi Varšuvoje P. Velionskio studijoje.

1903–1904 m. – Dailės mokykloje Paryžiuje, 1904–1905 m. – Krokuvos dailės akademijoje, 1909–1911 m. – Dailės skatinimo draugijos mokykloje Sankt Peterburge.

Daug keliavo, gyveno įvairiuose miestuose ir šalyse, 1918–1920 m. Vilniuje, 1920–1924 m. Berlyne, 1924 m. Londone, 1935–1938 m. JAV (dalyvavo parodose).

Nuo 1924 m. (su petraulomis) gyveno Kaune.

Lietuvių dailės draugijos vienas įkūrėjų ir narys (nuo 1907), pirmosios lietuvių dailės parodos vienas organizatorių ir dalyvis.

Ankstyvojoje kūryboje vyravo patriotinės temos, realistinė, impresionistinio pobūdžio lipdybos maniera, siejama su psichologiniu ir etniniu konkretumu, kruopščia detalizacija.

Nuo ~1930 m. pradėjo linkti į dekoratyvią stilizaciją, kūrė plokščias, dvipuses skulptūras, pamėgo abstraktesnes, simbolines temas.

Svarbus kūrinių komponentas – grafišku ornamentu padengtas paviršius, kuriame svarbu ritmas, linija, medžiagos lengvumas ir muzikalumas, yra liaudies ornamentikos įtakos, secesinio meno bruožų.

Sukūrė apvaliosios skulptūros kūrinių, žymiausi: „Lietuvos mokykla 1864–1904“ (1906, 1914, 1921), „Artojas“ (1907, 1922), „Gana to jungo“ (1909), „Finalas“ (1909); portretinių biustų: M. Valančiaus (1904), T. Naruševičiaus (1924); mažosiso plastikos: „Skausmas“, „Satyras“ (abu 1921), „Diena ir naktis“ (1922), „Riteris“ (1931).

Kūrė reljefus, daugiausia portretinius: K. Vairo-Račkausko (1923) (1923), J. Basanavičiaus, P. Vičiulytės (abu 1924), Žemaitės (1926, antkapinis), A. Kapočienės (1937).

P. Rimša buvo ryškiausias to laikotarpio medalių kūrėjas. medaliai išsiskiria kruopščiu atlikimu, ornamentiškumu, grafinis piešinys jungiamas su skulptūrinės formos plokštumomis; žymesni: „Vilnius – Lietuvos sostinė“ (1923), Klaipėdos išvadavimo (1924), „Gedimino sapnas“ (1925), Vytauto 500 metų jubiliejaus (1930), J. Gruodžio (1945), „400 Metų Lietuviškai knygai“ (1947), „Mes už taiką“ (1949).

Grafikos kūriniuose plėtojo art nouveau principus, būdinga sąlygiškumas, dekoratyvumas, ornamentinė formos stilizacija.

Meniškumu ir intriguojančia simbolika išsiskyrė jo apipavidalintos knygos: Vydūno „Amžinoji ugnis“ (1913, laikoma to laikotarpio geriausiu knygos meno pavyzdžiu), P. Mašioto „Sparnuočiai“ (1922).

Sukūrė iliustracijų žurnalams „Vairas“, „Vaivorykštė“, „Jaunimas“, knygų viršelių (K. Skabeikos „Kas skaito rašo – duonos neprašo“ 1915), inicialų, plakatų („Pilieti, į kovą prieš lenkus“, iki 1920), „Ūkininkai, laikykitės iš vieno“ 1926).

Kūrinių turi Bostono, Vatikano muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Nacionalinis Čiurlionio dailės muziejus.