Flamandų dailininkas, diplomatas. Gimė 1577 m. birželio 28 d. Zygene (Siegen; Šiaurės Reinas-Vestfalija), mirė 1640 m. gegužės 30 d. Antverpene.

Vienas žymiausių baroko epochos atstovų.

1591–1598 m. tapybos mokėsi Antverpene pas vietinius dailininkus.

Nuo 1598 m. šv. Luko gildijos Antverpene narys.

Vėliau studijavo filologiją, teologiją, gamtos mokslus, antikinį meną, mokėjo šešias kalbas.

1600–1608 m. gyveno Italijoje, nuo 1601 m. Mantujoje, buvo hercogo Vincenzo i Gonzagos rūmų dailininkas, vėliau jo išsiųstas studijuoti į Romą. Čia kopijavo Correggio, Caravaggio, A. Carracci, Leonardo da Vinci, Michelangelo, Rafaelio paveikslus.

Užmezgė ryšius su jėzuitais, nutapė altorių paveikslų bažnyčioms.

Kaip flamandų dailininkas lankėsi Ispanijoje, Olandijoje, Anglijoje.

Nuo 1608 m. (su pertraukomis) gyveno Antverpene.

1609–1621 m. dirbdamas Nyderlandų valdytojo Alberto ir jo žmonos Izabelės rūmų dailininku sukūrė dvariškių, karališkosios šeimos portretų.

Rubenso kūrybai įtakos turėjo realistiniai flamandų (P. Bruegelio) ir Renesanso epochos Romos ir Venecijos dailininkų kūriniai (daugiausia Tiziano, Tintoretto).

Sukūrė pirmuosius stambius barokinius religinės tematikos kūrinius – Amsterdamo katedros altorinius paveikslus.

Nutapė mitologinių kompozicijų, medžioklės scenų („Samsonas ir Dalila“, „Dailininkas su žmona sausmedžio paunksnėje“, abu 1609–1610, „Keturi filosofai“ 1611–1612).

Kūriniuose ryšku italų manierizmo bruožai. Greitai išgarsėjo didelių formatų paveikslais (Italijos meno įtaka), sukurtais religine, mitologine, istorine, medžioklės tematika. Jų siužetai kupini aktyvaus dinamiško veiksmo, įtempto judesio, figūros komponuotos didelėje ervėje, gyvybingai nutapyti raiškūs nuogų moterų kūnai, kontrastingas apšvietimas, dažna Nukryžiavimo, Paskutinio teismo, dramatiškos kovos tema („Begemoto ir krokodilo medžioklė“ apie 1616, „Didysis Paskutinis teismas“ 1617).

1611 m. suprojektavo ir 1618 m. pasistatydino Antverpene puošnius namus (nuo 1947 muziejus) su parku; surinko didelę paveikslų, antikinio meno, medalių, gemų kolekciją.

Gaudavo karalių ir aukųtuomenės užsakymų iš visos Europos, dėl jų gausos didelių formatų teminių kompozicijų atskirus motyvus (žmones, gamtovaizdžius, gyvūniją) atlikti pavesdavo kitiems meistrams.

1617 m. Antverpene įkūrė dailės dirbtuvę, jai vadovavo, turėjo daug mokinių. Pats, manoma, nutapė apie 500 paveikslų.

Vėlesnė Rubenso tapyba jausmingesnė, spalvingesnė, būdinga ramesnis, nekontrastingas apšvietimas, mažiau dramatiški judesiai („Karo ir Taikos alegorija“ apie 1630, „Išminčių pagarbinimas“ 1634).

Nutapė intymių šeimos („Autoportretas“ 1623, 1639, „Isabela Brant“ 1626, „Albertas ir Nikolas Rubensai“ apie 1627), antrosios žmonos portretų.

Rubensas sukūrė savitą moters grožio tipažą – kūnišką, pulsuojantį gyvybingumu.

Vėlyvuoju laikotarpiu gyveno Steeno pilyje netoli Antverpeno, nedalyvavo visuomeniniame gyvenime, daugiausia tapė peizažus („Peizažas su vaivorykšte“ 1636), kartais su teatrališkai pavaizduotomis figūromis („Parkas prie Steeno“  1635¢1640), buitinėmis scenomis („Mugė“ apie 1636).

Sukūrė piešinių, raižinių garsiai Antverpeno spaustuvei „Officina Plantiniana Baltasaris Moreti“, gobelenų kartonų, skulptūrų, teatro dekoracijų, iškilmingų švenčių projektų.

Rubensas savo kūryboje derino italų ir Nyderlandų dailės tradicijas, įtvirtino naujus moterų ir vaikų, vešlios floros ir faunos, bakchanalijų motyvus, alegorinius įvaizdžius. Jo kūryba turėjo didelę įtaką daugeliui vėlesnių Vakarų Europos dailininkų, daugiausia XVIII a. Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos dailės raidai, taip pat romantizmui.